BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-613-307/2015
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00559-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1.; 1.1.8.1.2.; 1.2.14.7.2.; 2.1.7.; 2.4.6.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teisėjų: Viktoro Kažio, Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
gynėjui advokatui R. M.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato R. M. (toliau tekste ir – gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 3 dalimi, BK 69 straipsniu, 70 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir V. T. įpareigotas šiuo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jam paskirta 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos turi atlikti per penkis mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip pat jis įpareigotas atlyginti savo nusikalstamais veiksmais UAB „S. l.“ padarytą žalą.
Civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš V. T. UAB „S. l.“ naudai priteista 65 920,78 Eur (šešiasdešimt penki tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt eurų 78 ct) nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
- T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: nuo 2005 m. gegužės 25 d. būdamas UAB „B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Marijampolės miestas, generaliniu direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, bei atsakingas už UAB „B.“ turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, 2007 m. birželio 4 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB „H. l.“ (nuo 2009 m. kovo 17 d. UAB „S. l.“) įsipareigojo iš trečiųjų asmenų įsigyti savo nuosavybėn ir perduoti Lizingo sutarties pagrindu naudoti ir valdyti UAB „B.“ pasirinktą savivartį „MAZ 551669“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 27 7300,00 Lt bei 2008 m. vasario 21 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB „S. l.“ įsipareigojo iš trečiųjų asmenų įsigyti savo nuosavybėn ir perduoti Lizingo sutarties pagrindu naudoti ir valdyti UAB „B.“ pasirinktą automobilį „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 41 400,01 Lt, bei 2008 m. liepos 21 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB „S. l.“ įsipareigojo iš trečiųjų asmenų įsigyti savo nuosavybėn ir perduoti Lizingo sutarties pagrindu naudoti ir valdyti UAB „B.“ pasirinktą automobilį „Ford Transit“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 127 565,00 Lt, kuriomis jis užtikrino, kad UAB „B.“ laiku mokės sutartines įmokas bei kitus mokėjimus, tinkamai vykdys sutarčių sąlygas, automobilius valdys ir naudos verslo tikslais, o įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį – įsigys juos nuosavybės teise, tačiau 2008 m. spalio 8 d., nesilaikydamas lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalies „bendrosios sąlygos“ 4.2.3 punkto reikalavimų, be raštiško UAB „S. l.“ sutikimo ir leidimo, neturėdamas visuotinio UAB „B.“ akcininkų susirinkimo sprendimo, turto nuomos sutartimi Nr. 4 nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis „MAZ 551669“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „B.“ priklauso nuosavybės teise, išnuomojo jį užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, o 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavus UAB „B.“, kad nuo 2009 m. gruodžio 2 d. vienašališkai nutraukia lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodžius, kad UAB „B.“ turi nedelsiant nutraukti turto eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 11 d. turtą – automobilius „MAZ 551669“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio neišpirkta vertė sudaro 115 016,78 Lt, „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė sudaro 24 329,41 Lt, „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė sudaro 88 265,10 Lt (viso neišpirkta turto vertė 227 611,29 Lt), perduoti UAB „S. l.“ įgaliotam atstovui, V. T. jų negrąžino, o 2010 m. vasario 1 d., neturėdamas visuotinio UAB „B.“ akcininkų susirinkimo sprendimo, nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis „MAZ 551669“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „B.“ priklauso nuosavybės teise, nuomos sutartimi Nr. 1, šį automobilį išnuomojo užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, kuris po to, 2010 m. lapkričio 20 d., Baltarusijos Respublikos muitinėje (deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo deklaruotas kaip parduotas privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“. Automobilis „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo eksploatuojamas ir likus dviem dienoms iki turto grąžinimo termino pabaigos, 2009 m. gruodžio 9 d. buvo išvežtas į Baltarusiją, o automobilis „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo eksploatuojamas ir praėjus dviem dienoms po grąžinimo termino pabaigos, 2009 m. gruodžio 13 d., buvo išvežtas į Baltarusiją, kur minėtos transporto priemones buvo paliktos be priežiūros. Tokiu būdu V. T., kaip UAB „B.“ generalinis direktorius, tyčia iššvaistė jo žinioje esantį didelės vertės UAB „S. l.“ nuosavybės teise priklausantį turtą, tuo padarydamas UAB „S. l.“ viso 227 611,29 Lt (65 920,78 Eur) turtinę žalą.
Gynėjas advokatas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje nuteistojo duoti parodymai aprašyti nenuosekliai, kritiškai neįvertinti kiti bylos duomenys. Apelianto vertinimu, apygardos teismas padarė nelogišką išvadą, kad V. T. nusikalstama veika pasireiškė UAB „S. l.“ priklausančių savivarčio „MAZ 551669“ išnuomojimu Baltarusijos Respublikoje veikusiai jo vadovaujamos UAB „B.“ dukterinei užsienio privačiai unitarinei įmonei „B.“, į kurią jis buvo išvežtas ir Baltarusijos muitinėje deklaruotas kaip parduotas, o automobiliai „Citroen Berlingo 2“ bei „Ford Transit“ palikti be priežiūros. Gynėjo teigimu, tiriant įrodymus teisiamajame posėdyje už minėtus veiksmus atsakingi asmenys buvo nustatyti, o tai šalina V. T. baudžiamąją atsakomybę.
Gynėjas taip pat nurodo, kad V. T. apie tai, kad savivartis „MAZ 551669“ UAB „B.“ nepriklauso nuosavybės teise sužinojo ir savo dėmesį į šią aplinkybę atkreipė tik ikiteisminio tyrimo metu, kadangi pasirašydamas nuomos sutartis su jomis susipažino tik bendrais bruožais. Rusų kalbą jis moka blogai, teisinių tekstų šia kalba nėra skaitęs, o tai sutrukdė įsiglinti į sutarčių turinį. Už sudaromų sutarčių rengimą rusų kalba buvo atsakingas nuteistojo pavaduotojas V. J., kuriuo jis pagrįstai pasikliovė. Be to, anot gynėjo, nuomos sutartyse numatyta sąvoka „nuosavybės teisė“ turėtų reikšmės civiliniame, bet ne baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju, tarp minėtos sąvokos panaudojimo nuomos sutartyse ir kilusių padarinių nėra jokio priežastinio ryšio.
Dėl nuosprendyje nustatytos aplinkybės, kad nuomos sutartys buvo sudarytos neturint UAB „B.“ visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, gynėjas nurodo, kad UAB „B.“ vieninteliu akcininku buvo liudytojas T. K.. Šis liudytojas patvirtino, kad buvo fiktyviu įmonės akcininku. P. R. Burbos prašymu jis net neskaitydamas pasirašydavo šio atsiųsto žmogaus pateiktus įmonės dokumentus. Be to, apelianto teigimu, UAB „B.“ buvo nusistovėjusi praktika, kad sprendimus dėl akcininkų sprendimo reikalingumo priimdavo bei jų tekstus pateikdavo bendrovės administratorė N. M., kuri proceso metu nebuvo apklausta kaip liudytoja. Anot gynėjo, nuteistasis į šiuos reikalus nesikišdavo ir galimai sąžiningai klysdamas net nepagalvojo, kad pasirašant nuomos sutartis reikia akcininkų sprendimo. Juo labiau, kad teisę sudaryti nuomos sutartis nuteistajam suteikė generalinio direktoriaus pareiginių instrukcijų III-jo skyriaus 5 punktas.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nuteistasis nepažeidė lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.3.2. punkto, draudžiančio subnuomoti lizinguojamą turtą ar jo dalį tik gavus raštišką lizingo bendrovės leidimą, nes tarp UAB „B.“ ir užsienio privačios unitarinės įmonės „B.“ buvo sudarytos nuomos sutartys. Be to, nuteistasis niekada nepagalvojo, kad lizingu įgyjamas turtas negali būti nuomojamas, nes manė, kad šis turtas faktiškai priklauso UAB „B.“ nuosavybės teise, o lizingo įmokų sumokėjimas leis įteisinti šį turtą. Termino „finansinė nuoma“ reikšmę jis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu gavęs teisinę konsultaciją. Gynėjo vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad jokios tyčios pažeisti lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.3.2. punkto reikalavimų nuteistasis neturėjo. Be to, kaip patvirtino liudytojai V. J. ir R. K., pati lizingo bendrovė puikiai žinojo, kad lizingu UAB „B.“ įgyjamas turtas faktiškai bus eksploatuojamas Baltarusijoje, nes išdavė leidimus automobiliams kirsti valstybės sieną.
Apeliantas nurodo, kad numos sutarčių tarp UAB „B.“ ir užsienio privačios unitarinės įmonės „B.“ sudarymo tikslas buvo pagal Baltarusijos Respublikos įstatymų reikalavimus pateisinti transporto priemonių nugabenimo į šalį pagrindą. Šioje šalyje abi įmonės pagal rangos ir subrangos sutartis nuolat atlikdavo bendrus statybos darbus, kuriems buvo naudojami įvairūs mechanizmai, įskaitant savivartį „MAZ 551669“. Tuo pačiu tikslu buvo sudaryta ir 2010 m. vasario 1 d. nuomos sutartis. Gynėjas pažymi, kad iki minėtos sutarties sudarymo V. T. nepasiekė joks lizingo bendrovės pranešimas dėl lizingo sutarčių nutraukimo ir reikalavimas grąžinti automobilius. Nuteistasis nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir nedirbo, todėl nežinojo apie lizingo bendrovės ketinimus nutraukti sutartį.
Dėl 2008 m. spalio 8 d. išrašytos išankstinės sąskaitos, kurios pagrindu muitinėje buvo deklaruotas savivarčio „MAZ 551669“ pardavimas, apeliantas skunde nurodo, kad ji išrašyta ne pirkimo – pardavimo, o nuomos sutarties pagrindu. Pagrįsdamas šį teiginį apeliantas analizuoja išankstinės sąskaitos kaip „proformos“ ypatumus. Gynėjas nurodo, kad paprastai pagal tokias sąskaitas yra deklaruojama prekės, už kurią nereikalaujama apmokėjimo, vertė. Nagrinėjamu atveju tokia forma buvo reikalinga tam, kad savivartis „MAZ 551669“ būtų teisėtai pervežtas per Lietuvos – Baltarusijos sieną. Toks dokumentas, anot gynėjo, negalėjo tapti teisiniu pagrindu deklaruoti savivarčio pardavimą ar sudaryti teisines prielaidas tai padaryti kitiems asmenims. Dėl nuteistajam inkriminuoto savivarčio „MAZ 551669“ pardavimo privačiai statybos unitarinei bendrovei deklaravimo, gynėjas nurodo, kad muitinės deklaracijoje A pažymėjime 256 deklaruojančiu asmeniu nurodytas ne UAB „B.“ ar V. T., kuris tuo metu šioje įmonėje nedirbo, bet Baltarusijoje veikianti UAB „B.“ antrinė įmonė. Taigi, nuteistasis šio veiksmo neatlikinėjo ir negalėjo atlikti, o toks deklaravimas apskritai yra neteisėtas. Įvertinęs deklaracijoje nurodytą bendrą prekių vertę, t. y. 48 646,90 Lt, gynėjas daro išvadą, kad ši suma paimta iš klaidingai išankstine vadinamos 2008 m. spalio 8 d. sąskaitos, o tai reiškia, kad pardavimo deklaravimui nebuvo pateiktas tariamo pardavėjo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Juo labiau, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „B.“ ir užsienio privačios unitarinės statybos įmonės „B.“. Šios aplinkybės, anot apelianto, leidžia daryti išvadą, kad savivartis „MAZ 551669“ užsienio įmonei buvo parduotas neteisėtais kitų asmenų veiksmais, dėl ko ir buvo padaryta žala UAB „S. l.“. Apeliantas taip pat nurodo, kad šios transporto priemonės buvimo vieta ir duomenys yra žinomi, taigi yra įmanoma pažeistą UAB „S. l.“ teisę atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d., kai į Baltarusijos Respubliką buvo išvežti automobiliai „Citroen Berlingo 2“ bei „Ford Transit“, nuteistasis turėjo nedarbingumo pažymėjimą, taigi neturėjo įgaliojimų leisti įsakymus ar duoti kitokius patvarkymus. Byloje esantis (duomenys neskelbtini) kelionės lapas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad automobiliu „Citroen Berlingo 2“ 2009 m. gruodžio 9 d. į Baltarusiją išvyko V. J., kurį komandiravo direktoriaus pareigas laikinai ėjęs R. K.. Dėl automobilio „Ford Transit“ tariamo išsiuntimo 2009 m. gruodžio 13 d. į Baltarusijos Respubliką gynėjas nurodo, kad byloje nėra jokių patikimų šį faktą pagrindžiančių įrodymų. Iš bankroto administratoriaus nebuvo išreikalauti minėto automobilio kelionės lapas ir komandiruotės įsakymas. Gynėjo vertinimu, papildomai turi būti tikrinama ir byloje esanti informacija, kad Baltarusijos Respublikos Valstybinis pasienio komitetas neturi duomenų apie automobilio „Ford Transit“ praleidimą per Baltarusijos Respublikos valstybės sieną. Ši aplinkybė prieštarauja nuosprendžio teiginiui, kad 2009 m. gruodžio 13 d. automobilis „Ford Transit“ buvo išsiųstas į Baltarusiją. Apelianto teigimu, aptartos aplinkybės be visa ko patvirtina, kad minėto automobilio V. T. į Baltarusijos Respubliką nesiuntė, o tai reiškia, kad savo veiksmais jis nesukėlė ir jam inkriminuojamų nusikalstamų padarinių.
Toliau apeliaciniame skunde analizuojant lizingo sutarties esmę nurodoma, kad, nagrinėjamu atveju, lizingo sutarties 4.3.2. punkto reikalavimų dėl subnuomos pažeidimas, ilgą laiką nepažeidžiant nustatytų reikalavimų bei mokant lizingo bendrovei įmokas už turtą, pats savaime negali sudaryti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Gynėjas pažymi, kad savivarčio „MAZ 551669“ nuomos sutartys, apie kurias lizingo bendrovė, išduodama leidimą kirsti valstybės sieną, neabejotinai žinojo, nepagrįstai tapo tariamo turto iššvaistymo priežastimi. Skunde nurodoma, kad savivartis „MAZ 551669“ ir toliau eksploatuojamas Baltarusijos įmonėje „B.“. Nors jis perleistas kitiems savininkams, tačiau tai įvyko ne dėl V. T. kaltės. Dėl automobilių „Citroen Berlingo2“, „Ford Transit“ išvežimo į Baltarusiją ir palikimo be priežiūros gynėjas nurodo, kad nuosprendyje nėra įvardinta jokia nuteistojo veika, kuri būtų priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Be to, civilinis ieškovas net nebandė savo teisių apginti civiline tvarka. Kita vertus, realių galimybių grąžinti turtą į Lietuvą ir perduoti lizingo bendrovei neturėjo ir nuteistasis V. T., nes ilgą laiką sirgo. Po to UAB „B.“ buvo iškelta bankroto byla ir nuteistasis neteko visų savo kaip įmonės direktoriaus įgaliojimų. Toliau apeliaciniame skunde analizuodamas ikiteisminio tyrimo medžiagą gynėjas nurodo, kad 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ paruoštas raštas Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojantis grąžinti automobilius lizingo bendrovei iki 2009 m. gruodžio 11 d., UAB „B.“ buhalterei R. L. buvo įteiktas tik 2009 m. gruodžio 11 d., t. y. pasibaigus automobilių grąžinimo terminui. UAB „S. l.“ įgaliota įmonė UAB „Turto rizikos sprendimai“ tik 2010 m. sausio 11 d. įgaliojo A. B. atstovauti ją perimant turtą iš fizinių ir juridinių asmenų. 2010 m. sausio 15 d. buvo grąžintas pirmasis automobilis, iki UAB „B.“ bankroto paskelbimo buvo grąžinti septyni automobiliai. Jokių raštiškų reikalavimų ar papildomų terminų nebuvo suteikta, grąžinimas vyko abipusiu sutarimu, ką savo parodymuose patvirtino tiek UAB „S. l.“, tiek UAB „Turto rizikos sprendimai“ atstovai. 2010 m. balandžio 16 d. V. T. buvo atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų. 2010 m. gegužės 6 d. jis parašė raštą, kuriuo informavo apie įrenginių buvimo vietą, nurodė materialiai už juos atsakingus asmenis. Tuo metu visi įrenginiai, tarp jų ir kaltinime nurodyti automobiliai, buvo patikėti materialiai atsakingam darbuotojui – S. J.. UAB „B.“ administratorė N. M., sudariusi su darbuotojais visiškos materialinės atsakomybės sutartis, baudžiamojo proceso metu nebuvo apklausta, neatsižvelgiant į gynybos pateiktą prašymą. Liudytojas E. P. apklausiamas teisme patvirtino, kad po UAB „B.“ bankroto paskelbimo bendravo su R. B., kuris patvirtino, kad negrąžinti automobiliai yra Baltarusijoje ir bus grąžinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bankroto administratorius būtų siekęs susigrąžinti turtą. Be to, lizingo bendrovė nors ir žinodama, kad lizinguojami įrenginiai bus eksploatuojami užsienyje, suteikė leidimą tai daryti, taigi, iš dalies pati elgėsi rizikingai, ir kol mokėjimai pagal lizingo sutartis vyko nuosekliai, toleravo tokį turto naudojimą.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuo tariamai V. T. padarytos veikos praėjo gana ilgas laiko tarpas, tačiau teismas į šią aplinkybę atsižvelgė tik nuspręsdamas neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Anot apelianto, ši, ne dėl nuteistojo kaltės susiklosčiusi aplinkybė leidžia pagrįstai abejoti dėl atidedant bausmės vykdymą jam paskirtų įpareigojimų – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos (nenurodant konkretaus laikotarpio) ar 50 valandų neatlygintinų darbų – tikslingumo. Nuteistasis iš esmės yra nepriekaištingos reputacijos asmuo ir tikimybė, kad jis bausmės atidėjimo laikotarpiu vėl nusikals, yra nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, neatsižvelgęs į tai, kad nuteistasis nebuvo įsigilinęs į sudarytų sutarčių sąlygas, nesuprato lizingo sutarčių esmės, nežinojo, kad sudarant transporto priemonių nuomos sutartis buvo reikalingas UAB „B.“ akcininkų sprendimas, kad su UAB „S. l.“ sudarytos lizingo sutartys nuo 2009 m. gruodžio 2 d. yra nutrauktos. Be to, savivartį „MAZ 551669“ perleido ne V. T., o UAB „B.“ dukterinė bendrovė Baltarusijos Respublikoje, šio savivarčio pardavimo deklaravimas buvo akivaizdžiai neteisėtas. Bylos medžiagoje nėra patikimų duomenų, kad automobilis „Ford Transit“ iš viso kirto Baltarusijos Respublikos sieną. Nei civilinis ieškovas, kuris pats davė sutikimą lizinguojamas transporto priemones naudoti užsienyje, nei UAB „B.“ bankroto administratorius nesiekė susigrąžinti šių transporto priemonių, nors jų buvimo vieta yra žinoma. Be to, o visi kaltinime nurodyti automobiliai buvo patikėti materialiai atsakingam darbuotojui. Anot gynėjo, tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, o nepriekaištingos reputacijos nuteistajam atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą paskirtos pareigos ir baudžiamojo poveikio priemonės, atsižvelgiant ir į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, yra netikslingos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Nagrinėjamu atveju priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įvertino tiek paties nuteistojo V. T., tiek liudytojų parodymus, akistatų protokolus, tarp UAB „B.“ ir UAB „H. l.“ (nuo 2009 m. kovo 17 d. UAB „S. l.“) sudarytose lizingo sutarčių sąlygose, UAB „B.“ vidaus dokumentuose, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sienos kirtimo pažymose bei kituose rašytiniuose bylos įrodymuose užfiksuotus duomenis. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai, nepateikiant jokių konkrečių motyvų, nurodoma, jog nuteistojo parodymai nuosprendyje aprašyti nenuosekliai. Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina priešingą išvadą – nuosprendyje nurodyta nuteistojo parodymų esmė atitinka jo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, esmę. Apelianto teigimu, apygardos teismas turėjo kritiškai vertinti dalį byloje surinktų įrodymų, tačiau pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl V. T. gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Apygardos teismas V. T. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nustatęs, kad jis, būdamas UAB „B. generaliniu direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „S. l.“ nuosavybės teise priklausantį turtą, nes 2008 m. spalio 8 d., nesilaikydamas lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) reikalavimų, be raštiško UAB „S. l.“ sutikimo ir leidimo, neturėdamas visuotinio UAB „B.“ akcininkų susirinkimo sprendimo, turto nuomos sutartimi Nr. 4 nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis „MAZ 551669“ UAB „B.“ priklauso nuosavybės teise, išnuomojo jį užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, o 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavus UAB „B.“, kad nuo 2009 m. gruodžio 2 d. vienašališkai nutraukia lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodžius, kad UAB „B.“ turi nedelsiant nutraukti turto eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 11 d. turtą – automobilius „MAZ 551669“, „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X, „Ford Transit“, perduoti UAB „S. l.“ įgaliotam atstovui, V. T. jų negrąžino, o 2010 m. vasario 1 d., neturėdamas visuotinio UAB „B.“ akcininkų susirinkimo sprendimo, nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis „MAZ 551669“ UAB „B.“ priklauso nuosavybės teise, nuomos sutartimi Nr. 1, šį automobilį išnuomojo užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, kuris po to, 2010 m. lapkričio 20 d., Baltarusijos Respublikos muitinėje (deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo deklaruotas kaip parduotas privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“. Automobilis „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X 2009 m. gruodžio 9 d. buvo išvežtas į Baltarusiją, o automobilis „Ford Transit“, 2009 m. gruodžio 13 d., buvo išvežtas į Baltarusiją, kur minėtos transporto priemones buvo paliktos be priežiūros.
Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą arba turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį (kasacinės bylos Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Be to, turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-210/2012, 2K-451/2014 ir kt.).
Apeliantas neneigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis V. T. ėjo UAB „B.“ generalinio direktoriaus pareigas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojų bei paties nuteistojo parodymų turinio matyti, kad UAB „B.“ realiai vykdė veiklą. V. T. vadovavo įmonei, nebuvo fiktyvus vadovas, atstovavo ją sudarant sutartis bei bendradarbiaujant su kitais civilinių santykių ir verslo subjektais, rūpinosi kitais įmonės reikalais. Kolegija pažymi, kad įmonės direktorius yra jos valdymo organas, kuriam tiek Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, tiek jo valdomos bendrovės įstatuose, tiek jo pareiginėse instrukcijose nustatomi specialūs veiklos reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto, UAB „B.“ generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos, su kuria nuteistasis pasirašytinai susipažino 2006 m. gegužės 31 d., UAB „B.“ įstatų (įregistruoti 2003 m. liepos 30 d.) 5.18.5 punkto bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.246 straipsnio 1 dalies, lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 3.11. punkto, 4.2.3. punkto, 5.1.5 punkto, 5.1.6. punkto nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad už UAB „B.“ turto, tame tarpe ir lizinguojamų transporto priemonių, valdymą, naudojimą ir disponavimą atsakingas būtent UAB „B.“ generalinis direktorius V. T.. Jam, kaip atsakingam už bendrovės veiklą, jos turto saugumą, buvo patikėtas UAB „B.“ turtas, tame tarpe ir kaltinime nurodyti savivartis „MAZ 551669“, automobiliai „Ford Transit“ bei „Citroen Berlingo2“, kurių atžvilgiu V. T. turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, jog būtent su S. J. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir jam perduotos kaltinime nurodytos transporto priemonės, dėl ko jis ir turėtų atsakyti už kaltinime nurodytų automobilių praradimą, tačiau kolegija, įvertinusi aptartų teisės norminių aktų ir lizingo sutarčių turinį, baudžiamosios bylos medžiagoje surinktus įrodymus, tokius apeliacinio skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai įrodyta, kad V. T., būdamas UAB „B.“ generaliniu direktoriumi, atstovavo bendrovę su UAB „S. l.“ pasirašant tris lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, jis kaip UAB „B.“ atstovas pasirašė du iš trijų turto priėmimo-perdavimo pagal šias sutartis aktų. Būtent jis 2008 m. spalio 8 d., nesilaikydamas lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalies „bendrosios sąlygos“ 4.2.3. punkto reikalavimų, be raštiško UAB „S. l.“ sutikimo ir leidimo, neturėdamas visuotinio UAB „B.“ akcininkų susirinkimo sprendimo, UAB „B.“ vardu pasirašė turto nuomos sutartį Nr. 4 ir išnuomojo savivartį „MAZ 551669“ užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, o 2010 m. vasario 1 d. sudarė dar vieną minėto savivarčio nuomos sutartį su šia užsienio įmone, be visa ko abejose sutartyse nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis „MAZ 551669“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „B.“ priklauso nuosavybės teise. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši aplinkybė yra reikšminga atskleidžiant nuteistojo padarytos veikos objektyviąją pusę, todėl jo veikos aprašyme nurodyta pagrįstai.
Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad V. T. tiek sudaromų lizingo sutarčių, tiek savivarčio „MAZ 551669“ nuomos sutarčių išsamiai neperskaitė ir nežinojo negalįs savivarčio ir kitų automobilių nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims negavęs UAB „S. l.“ leidimo, nežinojo termino „finansinės nuoma“ reikšmės. Jis taip pat nežinojo, kad išnuomojant UAB „B.“ ilgalaikį turtą yra reikalingas akcininkų sprendimas, o savivarčio „MAZ 551669“ nuomos sutartyse nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie nuomojamo turto nuosavybės teisę. Vis dėlto šios aplinkybės nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad po visomis minėtomis sutartimis yra būtent V. T. parašai. Pasirašydamas šias sutartis V. T., kaip sąžiningai savo pareigas atliekantis įmonės generalinis direktorius bei verslu užsiimančios įmonės atstovas, privalėjo ne tik išsamiai susipažinti su jų turiniu bei jose naudojamų terminų reikšme, įvertinti su šiais sandoriais susijusią verslo riziką, t. y. būti pakankamai apdairus ir rūpestingas, bet ir visomis jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar sudaromi sandoriai nesukelia įmonei per didelės verslo rizikos, ar juose nurodomos aplinkybės atitinka tikrovę ir panašiai. Juo labiau, kad CK 6.189 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Taigi, pasirašydamas minėtas sutartis, V. T. patvirtino, kad šių sutarčių sąlygos jam, kaip UAB „B.“ atstovui, žinomos, kad jo atstovaujama įmonė su jomis sutinka ir įsipareigoja jas vykdyti. Aplinkybė, kad jis tinkamai neatliko šių savo pareigų tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis nežinojo, jog išnuomojant UAB „B.“ turtą buvo reikalingas akcininkų susirinkimo sprendimas. Tuo tarpu šios įmonės įstatų 5.10.9 punkte aiškiai nurodyta, kad tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę priimti nutarimus dėl sandorių, kuriais parduodamas ar kitaip perleidžiamas, įkeičiamas, išnuomojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis bendrovės ilgalaikis turtas (t. 5, b. l. 162-168). Vadovaujantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 37 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bendrovės įstatai yra vienas iš pagrindinių dokumentų, kuriais savo veikloje vadovaujasi jos vadovas. Nagrinėjamu atveju pareiga vadovautis bendrovės įstatais bei juos išmanyti V. T. buvo numatyta ir jo kaip generalinio direktoriaus pareiginėse instrukcijose. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, UAB „B.“ direktoriaus pareiginių instrukcijų III skyriaus 5 punkte (t. 5, b. l. 150-152) numatyta direktoriaus teisė disponuoti įmonės turtu ir resursais nebuvo absoliuti, ji turėjo būti vykdoma vadovaujantis įstatymais, įmonės įstatais bei kitais normatyviniais aktais. Be to, aplinkybė, kad T. K. UAB „B.“ akcininku buvo tik formaliai, nepašalina V. T., kaip įmonės generalinio direktoriaus, ketinančio išnuomoti ilgalaikį įmonės turtą, pareigos veikti atsakingai ir laikytis įmonės įstatų reikalavimų. Šios pareigos nešalina ir tai, kad anot apelianto, įmonėje buvo nusistovėjusi priešinga nei jos įstatuose numatyta tvarka, nes akcininkų sprendimus buvo pavesta rengti bendrovės administratorei, o nuteistasis šiais reikalais nesirūpino.
Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis, veikdamas UAB „B.“ vardu ir išnuomodamas savivartį „MAZ 551669“ pažeidė lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 4.2.3. punkto reikalavimus. Šame lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų punkte buvo numatyta, kad klientas gavęs lizingo bendrovės išankstinį raštišką sutikimą, turi teisę subnuomoti (sublizinguoti) turtą (jo dalį), leisti juo naudotis neatlygintinai (duoti panaudą) pagal lizingo bendrovės nustatytas sąlygas ir tik gavus raštišką leidimą. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, lizingas (finansinė nuoma) yra savotiška nuomos sutarties atmaina, nes lizingo atveju įgyjamas ar jau nuosavybės teise valdomas lizingo davėjo turtas už tam tikrą mokestį yra išnuomojamas lizingo gavėjui, kol jis už daiktą sumokės visą jo kainą. Kadangi lizingo gavėjas yra tik lizingo davėjo jam perduoto turto nuomininkas, vadovaujantis CK 6.490 straipsnio nuostatomis jis gali ne nuomoti, o subnuomoti išsinuomotą daiktą. Taigi nei įstatymiškai, nei pagal lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas UAB „B.“ nebuvo suteikta teisė sudaryti sutartis dėl lizingu įgyjamo turto, t. y. kaltinime nurodytų automobilių, nuomos. Gavus UAB „S. l.“ sutikimą minėtas turtas galėjo būti subnuomojamas, tačiau nagrinėjamu atveju V. T. nepasirūpino tokio leidimo gavimu, 2008 m. spalio 8 d. ir 2010 m. vasario 1 d. ne tik sudarė formos reikalavimų neatitinkančias savivarčio „MAZ 551669“ subnuomos sutartis, klaidingai jas įvardindamas kaip nuomos sutartis, bet šiose sutartyje be visa ko nurodė ir tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad savivartis „MAZ 551669“ nuosavybės teise priklauso UAB „B.“. Ta aplinkybė, kad UAB „B.“ buvo suteikti leidimai eksploatuoti kaltinime nurodytas transporto priemones Baltarusijos Respublikoje, nepatvirtina, jog tarp lizingo sutarčių šalių buvo pakeista disponavimo lizinguojamu turtu tvarka. Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, jog UAB „S. l.“ išduodamas minėtus leidimus elgėsi rizikingai. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybės, kad nuteistasis netinkamai vykdė savo kaip UAB „B.“ generalinio direktoriaus pareigas, neįsigilino į sudaromų sutarčių turinį ir reikšmę įmonės veiklai, patvirtina, kad jis veikė netiesiogine tyčia.
Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistajam nebuvo žinoma apie kokias nors lizingo bendrovės pretenzijas dėl laiku nemokamų įmokų už lizinguojamus automobilius, sprendimą nutraukti lizingo sutartis, apie išsiųstą ir bendrovėje gautą 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl lizingo sutarčių nutraukimo, paneigiami jau vien šio pranešimo turiniu. UAB „B.“ adresuoto 2009 m. gruodžio 2 d. AB „S. l.“ pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad UAB „B.“ laiku nemokėjo įmokų, numatytų lizingo sutartyse, ir pranešimo surašymo dieną, t. y. 63-iąją vėlavimo dieną, įmonės skola sudarė 59 198,42 Lt. Toks sutarčių pažeidimas lizingo bendrovei sudarė pagrindą nutraukti lizingo sutartis. Be to, šiame pranešime nurodyta, kad dėl skolos UAB „B.“ buvo informuota primenamuoju laišku, apie sutarčių nutraukimą įspėta dar 2009 m. lapkričio 3 d. pretenzija Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo pranešimu, be visa ko, atšaukti visi UAB „S. l.“ UAB „B.“ išduoti įgaliojimai, sutikimai, leidimai, susiję su turto naudojimu, valdymu, pagerinimu ir panašiai. Taip pat nuo šio pranešimo datos turėjo būti nutrauktos visos dėl lizinguojamo turto sudarytos galiojančios panaudos, nuomos, sublizingo ir kitos su turtu susijusios sutartys (t. 1, b. l. 72). Taigi, iš minėto pranešimo turinio seka, kad UAB B.“ vėlavo atsiskaityti su lizingo bendrove gan ilgą laiką, todėl apie šią aplinkybę V. T. buvo žinoma. Jam dar iki 2009 m. gruodžio 2 d. buvo pranešta, kad ir toliau nemokant įmokų lizingo bendrovei, lizingo sutartys bus nutrauktos. 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ pranešimo turinį patvirtina ir apygardos teismo nuosprendyje aptarti lizingo bendrovės atstovo A. B. parodymai, kad dar iki lizingo sutarčių nutraukimo įvyko susitikimas su nuteistuoju, kurio metu jam buvo išaiškintos įmokų nemokėjimo pasekmės. 2009 m. lapkričio 3 d. UAB „B.“ buvo išsiųsta ir pretenzija, informuojant, kad nemokant įmokų bus nutrauktos lizingo sutartys. Iš jau minėto UAB „S. l.“ pranešimo turinio matyti, kad jis buvo išsiųstas UAB „B.“ registracijos adresu, kuris buvo nurodytas ir lizingo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), o pagal susiklosčiusią teismų praktiką, toks pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą laikomas tinkamai įteiktu. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad minėtas pranešimas UAB „B.“ buvo gautas 2009 m. gruodžio 11 d., tačiau įmonei V. T. nedarbingumo laikotarpiu faktiškai vadovavęs liudytojas R. K. nurodė, jog jis su lizingo bendrovės raštu turėjo supažindinti ir į darbą sugrįžus nuteistąjį. Be to, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis parodė, jog įmokos lizingo bendrovei buvo mokamos iki 2009 metų vasaros, paskui dėl finansinių sunkumų vėluota atsiskaityti su lizingu. Taigi, nuteistasis iš esmės patvirtino, jog jam buvo žinoma, jog įmonė 2009 metais laiku su lizingo bendrove nebeatsiskaitinėjo, dėl to jis, kaip UAB „B.“ generalinis direktorius, kuriam buvo žinoma įmonės finansinė padėtis bei lizingo sutarčių sąlygos, kuris asmeniškai apie tai buvo įspėtas lizingo bendrovės atstovo, ne tik galėjo, bet ir turėjo numanyti, jog neužilgo lizingo sutartys su UAB „B.“ bus nutrauktos ir pareikalauta lizingo bendrovei grąžinti transporto priemones. Be to, jis, kaip rūpestingas ir atidus įmonės generalinis direktorius, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui grįžęs į darbą, turėjo domėtis visais jo nebuvimo laikotarpiu UAB „B.“ įvykusiais įvykiais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. sausio 15 d., t. y. jau po lizingo sutarčių nutraukimo, bei V. T. toliau einant direktoriaus pareigas, UAB „S. l.“ buvo pradėtos grąžinti kitos lizingo pagalba UAB „B.“ pirktos transporto priemonės. Liudytojas R. K. savo parodymuose patvirtino, kad V. T. nurodymu 2010 m. kovo 20-23 d. perdavė dvi transporto priemones lizingo bendrovės atstovams. Liudytojas S. J., kuris perdavė UAB „S. l.“ atstovams likusius automobilius ir krautuvą, irgi patvirtino, jog turtą grąžindavo tik gavęs arba V. T., arba R. K. nurodymą. Visiškai nelogiška, jog nuteistasis savo pavaldiniams davė nurodymus grąžinti transporto priemones lizingo bendrovei nežinodamas, jog lizingo sutartys su UAB „B.“ yra nutrauktos. Kolegija pažymi ir tai, kad nuteistasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pats patvirtino, kad vis tik žinojo apie lizingo bendrovės ketinimą nutraukti sutartis (t. 9, b. l 114), tačiau apeliaciniame skunde ir toliau teigiama priešingai. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija laiko neįtikinamais ir prieštaraujančiais faktinėms bylos aplinkybėms nuteistojo gynėjo tvirtinimus apie tai, kad iki 2010 m. vasario 1 d. savivarčio „MAZ 551669“ nuomos sutarties sudarymo V. T. nebuvo žinoma apie lizingo sutarčių nutraukimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2010 m. vasario 1 d. savivarčio „MAZ 551669“ nuomos sutarties, kaip ir 2008 m. spalio 8 d. šios transporto priemonės nuomos sutarties sudarymo tikslas buvo pateisinti šios transporto priemonės nugabenimo į Baltarusijos Respubliką pagrindą. Tačiau iš jau minėto 2009 m. gruodžio 2 d. UAB „S. l.“ pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. ((duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų nuostatų seka, kad nė viena iš nurodytų sutarčių negalėjo būti sudaryta be lizingo bendrovės sutikimo, o savivartis „MAZ 551669“ po 2009 m. gruodžio 2 d. pranešimo gavimo įmonėje ne tik negalėjo būti vėl išnuomotas UAB „B.“ dukterinei kompanijai, bet ir toliau eksploatuojamas Baltarusijos Respublikoje. Po minėto UAB „S. l.“ pranešimo apie lizingo sutarčių nutraukimą gavimo įmonėje, nuteistasis, kaip sąžiningas UAB „B.“ generalinis direktorius, privalėjo ne toliau neteisėtai nuomoti minėtą savivartį „MAZ 551669“, o organizuoti jo sugrąžinimą lizingo bendrovei, tačiau kad tai padarytų jis neatliko jokių objektyvių ir aktyvių veiksmų. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nuteistasis 2010 m. lapkričio 20 d. nedeklaravo Baltarusijos Respublikos muitinėje (deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) savivarčio „MAZ 551669“ pardavimo privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“, tačiau ši aplinkybė yra jo nusikalstamų veiksmų pasekmė, iš kurios galima spręsti apie tolimesnį UAB „B.“ lizingu pirkto turto likimą, todėl nuteistojo veikos aprašyme ji nurodyta pagrįstai. Be to, minėta aplinkybė nešalina V. T. baudžiamosios atsakomybės.
Iš bylos medžiagos matyti, jog savivartis „MAZ 551669“ dar 2008 metais kirto Lietuvos valstybės sieną ir nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo Baltarusijoje (t. 1, b. l. 116). 2011 m. spalio 28 d. Baltarusijos Respublikos Valstybinis pasienio komiteto rašte nurodyta, kad automobilis „Citroen Berlingo 2“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskutinį kartą atvyko į Baltarusijos Respubliką 2009 m. gruodžio 9 d. (t. 3, b. l. 179-186). Nors ši institucija nurodė neturinti duomenų apie automobilio „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), praleidimą per Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną, iš sienos kirtimo pažymos (t. 1., b. l. 101-103) matyti, kad automobilis „Ford Transit“, pagamintas 2008 metais, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sieną paskutinį kartą kirto 2009 m. gruodžio 13 d., tai yra išvyko į Baltarusiją. Liudytojų V. J., A. B., V. J. parodymais patvirtinama, jog automobiliai „Citroen Berlingo2“ ir „Ford Transit“ nuteistojo nurodymu paskutinį kartą iš Lietuvos išvyko į Baltarusiją 2009 metų gruodžio mėnesio viduryje ir ilgą laiką buvo baltarusiškos įmonės „B.“ teritorijoje. Liudytojas V. J. nurodė ir tai, jog būtent nuteistasis buvo įspėjęs su šiais automobiliais į Lietuvą nebevažiuoti, „nes juos atims“. Netikėti minėto liudytojo parodymais kaip tai padarė ir pirmosios instancijos teismas kolegija neturi pagrindo, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kad jis siektų nuteistąjį apkalbėti, o jo parodymai dėl šios aplinkybės viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. T. po paskutinio darbuotojų išvykimo automobiliais „Citroen Berlingo2“ ir „Ford Transit“ į Baltarusiją, pats ne kartą lankėsi šio lizingo bendrovei priklausančio turto buvimo vietoje, matė automobilius. Taigi jis, nors ir žinodamas apie lizingo sutarčių nutraukimą bei žinodamas, kur yra automobiliai „Citroen Berlingo2“ ir „Ford Transit“, kaip UAB „B.“ vadovas, nesiėmė jokių veiksmų, kad susigrąžintų šiuos automobilius ir grąžintų juos UAB „S. l.“.
Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog V. T. atstovaujamai UAB „B.“ ir lizingo bendrovei (jos atstovui) pasirašius lizingo sutartį, tarp šių įmonių atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Pirmosios instancijos teismas išdėstė sąlygas ir nurodė pagrįstus argumentus, kokiomis aplinkybėmis šie santykiai transformuojasi į baudžiamuosius teisinius santykius, bei tinkamai motyvavo savo išvadas. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamojo V. T. neteisėti, prieštaraujantys lizingo sutarties ir priėmimo-perdavimo aktų nuostatoms veiksmai, kai esant nutrauktai lizingo sutarčiai ir reikalavimui sugrąžinti turtą UAB „S. l.“, nuteistasis jam patikėtą savivartį „MAZ 551669“, užuot jį grąžinęs teisėtam savininkui, perleido (išnuomavo) trečiajam asmeniui – užsienio privačiai statybos unitarinei įmonei „B.“ ir po to sekę veiksmai, savivarčio įregistravimas užsienio privačios statybos unitarinės įmonės „B.“ vardu, po to jo pardavimas RAB „S.“, kuri „MAZ 551669“ įregistravo savo vardu ir perdavė naudotis lizingo gavėjui PAB „M.“, padarė neperspektyviu UAB „S. l.“ teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kolegija pažymi ir tai, kad Baltarusijos Respublika nepriklauso Europos Sąjungai, todėl UAB „S. l.“ savo pažeistas civilines teises galėtų ginti tik besikreipdama į šios valstybės teismus, vadovaudamasi šioje šalyje galiojančiomis ir tarptautinės privatinės teisės normomis, samdydama šioje šalyje dirbančius teisininkus. Taigi, UAB „S. l.“ teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra neabejotinai apsunkintas. Baudžiamosios bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad automobilis „Citroen Berlingo2“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. gruodžio 9 d. išvyko į Baltarusiją ir kitą dieną, 2009 m. gruodžio 10 d., paliktas V. J.. Automobilis „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. gruodžio13 d. taip pat atvyko į Baltarusiją ir buvo paliktas minėtam liudytojui. Tai buvo paskutiniai kartai, kai su šiomis transporto priemonėmis UAB „B.“ darbuotojai išvyko iš Lietuvos. Liudytojų A. B., V. J. parodymais patvirtinta, kad jie kurį laiką ir 2010 metais matė automobilius „Ford Transit“ ir „Citroen Berlingo2“ Baltarusijoje, užsienio privačios statybos unitarinės įmonės „B.“ teritorijoje, o „Citroen Berlingo2“ minėtos įmonės darbuotojai ir naudojosi. Po to šie automobiliai dingo. Tačiau nei automobilis „Ford Transit“, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), nei automobilis „Citroen Berlingo2“ 1.6 HDI X, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikos teritorijoje nebuvo užregistruoti (t. 3, b. l. 187-205), jų buvimo vieta nežinoma. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, UAB „S. l.“ bandė ieškoti šių automobilių, tačiau jos atstovams nepavyko jų surasti. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir dėl minėtų automobilių UAB „S. l.“ teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo neįmanomas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aptartos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad UAB „S. l.“ pažeistų teisių gynimo galimybės yra apsunkintos, dėl ko buvo peržengtos civilinių teisinių santykių ribos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis turtą išvaistė veikdamas netiesiogine tyčia. Būtent jo nusikalstami veiksmai – nurodymų įmonės darbuotojams su automobiliais „Citroen Berlingo2“ 1.6HDI X bei „Ford Transit“ išvykusiems iš Lietuvos Respublikos ir palikusiems juos Baltarusijos Respublikoje negrįžti su jais į Lietuvą davimas, savivarčio „MAZ 551669“ išnuomojimas Baltarusijos Respublikoje veikusiai jo vadovaujamos UAB „B.“ dukterinei įmonei po lizingo bendrovės pranešimo apie lizingo sutarčių nutraukimą gavimo UAB „B.“ ir jokių veiksmų neatlikimas siekiant susigrąžinti minėtas transporto priemones – buvo UAB „S. l.“ priklausančio turto praradimo priežastimi.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, V. T. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kauno apygardos teismas, skirdamas V. T. bausmę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikalstamų veikų kategorijai, padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Šis teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (dirba, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, vieną kartą baustas administracine nuobauda), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kad dėl savo nusikalstamų veikų nesigailėjo, padarytos žalos UAB „S. l.“ neatlygino. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas V. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos eismas neatsižvelgė į prieš nuteistąjį vykusio proceso trukmę, taip pat nenustatė, kad prieš V. T. vykusio baudžiamojo proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kas vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas į vykusio proceso trukmę atsižvelgė tik sprendžiant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam taikymo tikslingumo klausimą, tačiau tai nėra pagrindas išvadai, kad proceso trukmė šioje byloje buvo nepateisinamai ilga.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste ir – EŽTT) sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Apeliaciniame skunde iš viso nenurodoma, kurie baudžiamojo proceso laikotarpiai, gynėjo vertinimu, turėtų būti laikomi pagrindžiančiais išvadą, kad proceso trukmė prieš V. T. buvo nepateisinamai ilga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2010 m. gegužės 17 d., o pirminis pranešimas apie įtarimą V. T. įteiktas 2010 m. lapkričio 30 d., atlikta jo apklausa (t. 1, b. l. 184-187). Pati baudžiamoji byla yra gan sudėtinga, turinti tarptautinį elementą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas specialus UAB „B.“ finansinės veiklos tyrimas, tenkintas nuteistojo prašymas dėl papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, su teisinės pagalbos prašymais kreiptasi į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas, versti gauti dokumentai, bandyta nustatyti kaltinime nurodytų transporto priemonių buvimo vietą. Pirmosios instancijos teismui baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota 2014 m. lapkričio 6 d. Skundžiamas nuosprendis pirmosios instancijos teisme paskelbtas 2015 m. birželio 30 d., t. y. nepraėjus nė metams nuo baudžiamosios bylos teisme gavimo. Nuteistajam nuo 2010 m. lapkričio 30 d. taikyta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis nebuvo suimtas (t. 1, b. l. 199). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamojo proceso metu nuteistojo teisės buvo itin varžomos, o procesas dėl nepateisinamo institucijų delsimo ar kitokio nekvalifikuoto elgesio truko nepateisinamai ilgą laiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, pagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog net ir teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo atveju, tai nereiškia, kad bausmė bus sušvelninta būtent taip, kaip to prašo asmuo, kurio teisė buvo pažeista. Aplinkybės, kad V. T. anksčiau neteistas, per visą baudžiamojo proceso laikotarpį nepadarė naujų nusikalstamų veikų dėl ko jo asmenybės pavojingumas sumažėjęs, taip pat tai, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu tęsėsi penkerius metus, leido pirmosios instancijos teismui BK 75 straipsnio pagrindu atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant papildomas pareigas ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, UAB „S. l.“ padarytos žalos dydį, nėra neadekvačios. Be to, pagal BK 41 straipsnio nuostatas, nuteistajam skiriamos bausmės tikslai apima ne tik prevencinę bet ir nubaudimo funkciją. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam iš viso neskiriant jokių pareigų ar baudžiamojo poveikio priemonių. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog V. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė bei taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą skirtos pareigos ir baudžiamojo poveikio priemonės nėra akivaizdžiai per griežtos, todėl jas keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. T. kaltės padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Priešingai, negu teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ar paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami V. T. nenaudai, neįrodo jog apygardos teismas padarė kokių nors baudžiamojo proceso ar baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo V. T. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
Teisėjai Viktoras Kažys
Svajūnas Knizleris