Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pobūdį. Nesiėmus priemonių dėl parduodamo žemės sklypo išsaugojimo, iškiltų reali grėsmė, kad patenkinus ieškininius reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas.
Civilinė byla Nr. 2-1348-157/2015
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4609-603/2015 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Turto bankas“, dėl viešojo aukciono rezultatų panaikinimo ir ieškovės pirmumo teisės į parduodamą aukcione nekilnojamąjį daiktą nustatymo.
Teisėja
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. P. (toliau – ieškovė) 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – atsakovas), prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 27 d. aukciono rezultatus ir nustatyti jos pirmumo teisę į parduodamą šiame aukcione nekilnojamąjį turtą – 216/2237 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti perleisti tretiesiems asmenims aukcione parduodamą žemės sklypą, apie tai padarant įrašą viešajame registre. Nurodė, kad perleidus minėtą turtą tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ir padidėtų būsimos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovas nesutiko su šiuo ieškovės prašymu ir nurodė, kad prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ji tikėtinai nepagrindė ieškinyje nurodytos esminės aplinkybės, kad turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamo nekilnojamojo turto dalį. Atsakovas pažymėjo, kad kaip aukciono laimėtojas pilnai atsiskaitė su Vilniaus miesto savivaldybe už įsigytą žemės sklypą, o 2015 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta ūkinio pastato, kurio naudojimui priskirtas šis žemės sklypas, pirkimo-pardavimo sutartis, todėl laikinosios apsaugos priemonės pažeistų ne tik atsakovo, bet ir aukciono laimėtojo teises.
Teismo 2015 m. balandžio 30 d. rezoliucija į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta valstybės įmonė „Turto bankas“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė perleisti nuosavybės teisę į 216/2237 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), apie tai padarant įrašą viešajame registre.
Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė ginčija viešo turto pardavimo aukciono būdu rezultatus, kuriuos pripažinus negaliojančiais, aukcionas turėtų būti skelbiamas iš naujo, taip pat tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog yra sudaryta parduodamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – atsakovas ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos nusutikimo su teismo nutartimi argumentus:
1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino, kad ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, todėl nėra įstatyme įtvirtintos būtinosios sąlygos šioms priemonėms taikyti – tikėtino ieškinio pagrįstumo.
2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad aukciono laimėtojas pilnai atsiskaitė su Vilniaus miesto savivaldybe už įsigytą žemės sklypą, o 2015 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta ūkinio pastato, kurio naudojimui priskirtas šis žemės sklypas, pirkimo–pardavimo sutartis, todėl pritaikytos priemonės pažeidžia aukciono laimėtojo, kuris nėra įtrauktas į bylos nagrinėjimą, teises ir teisėtus interesus.
3. Teismo pritaikytos priemonės nėra susijusios su pareikštu ieškiniu panaikinti aukciono rezultatus, be to, nebus pasiekti jų taikymo tikslai, nes žemės sklypo privatizavimo procedūros iš esmės yra baigtos.
4. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė ekonomiškumo principą, kadangi šios priemonės Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu yra neproporcingos.
5. Teismas, taikydamas šias priemones, viršijo kompetencijos ribas, kadangi uždraudė perleisti nuosavybės teisę ne tik į minėtąjį žemės sklypą, bet ir į pastatą, kurio duomenys skundžiamoje nutartyje nėra identifikuoti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d., 338 str.). Todėl atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pagrindu buvo padarytas įrašas viešajame registre, draudžiantis perleisti nuosavybės teisę į 216/2237 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini).
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, iš esmės kvestionuoja ieškinio pagrįstumą, tvirtindamas, kad ieškovė nėra paduodamo žemės sklypo bendrasavininkė, o gyvenamasis namas, kuriame yra jai priklausantis butas, nėra ūkinio pastato, kurio naudojimui priskirtas parduodamas žemės sklypas, priklausinys, todėl ji neturi pirmumo teisės CK 4.79 straipsnio pagrindu įgyti šį žemės sklypą.
Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl šių atskirojo skundo argumentų, pažymi, kad, kaip teisingai nurodyta atskirajame skunde, teismas, vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl šių priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. – preliminarų) vertinimą. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo panaikinti aukciono rezultatus ir nustatyti jos pirmumo teisę į parduodamą žemės sklypą. Ieškinio reikalavimus ieškovė grindžia aplinkybėmis, kad parduodamame žemės sklype esančiame gyvenamajame name yra jai priklausantis butas ir neįrengta palėpė, todėl ji turi pirmumo teisę pirkti šį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padarė išvadą, jog ieškinio patenkinimo atveju turėtų būti skelbiamas aukcionas iš naujo, todėl būtina, kad minėtas žemės sklypas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims. Nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina, kad teismas preliminariai įvertino ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius rodymus bei priėjo išvados, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Tai, kad taip spręsdamas teismas neišskyrė šio klausimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškinio reikalavimai ir juos pagrindžiantys įrodymai preliminariai nebuvo įvertinti. Apelianto argumentai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nėra parduodamo žemės sklypo bendrasavininkė, nes ūkinis pastatas, kurio naudojimui priskirtas šis žemės sklypas, nėra gyvenamojo namo priklausinys; kad sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo priėmė šio valstybės turto valdytojas, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi šios aplinkybės bus įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 185 str.). Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju preliminariaiįvertinus ieškinio reikalavimus, jame nurodytus argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, akivaizdžių duomenų dėl ieškinio nepagrįstumo nenustatyta.
Vertinant kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pobūdį. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pareikšti ieškininiai reikalavimai dėl aukciono rezultatų panaikinimo bei ieškovės pirmenybės teisės pirkti parduodamą žemės sklypą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio patenkinimo atveju turėtų būti atnaujinta valstybinės žemės sklypo pardavimo aukciono būdu procedūra. Taigi, atsižvelgiant į pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus, akivaizdu, kad nesiėmus priemonių dėl parduodamo žemės sklypo išsaugojimo, iškiltų reali grėsmė, kad patenkinus ieškininius reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pritaikytos priemonės nėra susijusios su pareikšto ieškinio reikalavimais.
Atskirojo skundo argumentai, kad pritaikytomis priemonėmis pažeidžiamos aukciono laimėtojo teisės ir teisėti interesai, taip pat atmestini. Kaip žinia, specifinė valstybinės žemės sklypo pardavimo aukciono būdu tvarka, būtinumas tikrinti tokio pardavimo teisėtumą, valstybinės žemės perleidimo santykių įstatyminio reglamentavimo tikslai, lemia poreikį leisti atsiimti valstybinės žemės sklypą iš aukciono bet kada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471-611/2015). Be to, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes dėl aukciono procedūros eigos, aukciono laimėjusio asmens atsiskaitymo už šį turtą, parduodamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projekto, taip pat duomenų kaip buvo išnagrinėti ieškovės ir kitų gyvenamojo namo bendrasavininkų 2014 m. sausio 16 d. ir 2015 m. kovo 29 d. prašymai dėl aukciono procedūros stabdymo. Todėl esant nurodytai situacijai nėra pagrindo teigti, kad nepasibaigus aukciono procedūrai ir esant galimybei atsiimti valstybinės žemės sklypą bei atsisakyti jį parduoti, yra pažeidžiamos jo laimėtojo teisės ir teisėti interesai, o taip eliminuoti visuomenės interesą, kad valstybinės žemės perleidimo sandoriai būtų sudaryti nepažeidžiant įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintos tvarkos.
Nesant nurodytų duomenų taip pat atmestini, kaip nepagrįsti, apelianto argumentai, kad iš esmės pasibaigus žemės sklypo privatizavimo procedūrai nebus pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslai (CPK 185 str.).
Apeliantas savo nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi, taip pat grindžia argumentais, kad pritaikytomis priemonėmis teismas pažeidė ekonomiškumo principą. Pasisakant dėl šio argumento pažymėtina, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1427/2011). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus ir taikomos valstybinės žemės pardavimo procedūros specifiškumą, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nustatyti suvaržymai yra proporcingi siekiamiems tikslams. Pritaikyti apribojimai užtikrina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bei minimaliai varžo apelianto, kuris nėra parduodamo žemės sklypo savininkas, teises. Tokiu atveju pripažintina, jog pritaikytos priemonės yra proporcingos ir nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo bei nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Apeliacinis teismas sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė, prašydama taikyti priemones, neprašė nustatyti draudimo perleisti nuosavybės teises į pastatus, esančius parduodamame žemės sklype. Remiantis atskirojo skundo bylos medžiaga nustatyta, kad skundžiama teismo nutartis 2015 m. gegužės 5 d. buvo perduota vykdyti VĮ Registrų centrui, tačiau duomenų, jog buvo įregistruotas draudimas minimo pastato atžvilgiu, byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms skundžiamoje nutartyje esantis pirmiau nurodytas įrašas šalintinas kaip perteklinis ir nesukėlęs jokių teisinių pasekmių.
Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo šią bylą, apeliacinis teismas plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų apelianto procesiniuose dokumentuose pateikiamų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, nes, kaip žinia, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą pašalinant iš nutarties rezoliucinės dalies įrašą apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į pastatą.
Teisėja
Virginija Čekanauskaitė