Pagal BK 135 straipsnį asmens nusikalstama veika dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojama, jei kaltininkas nukentėjusįjį sužaloja tyčia, tuo tarpu jei kaltininkas nukentėjusįjį sužaloja dėl neatsargumo, veika kvalifikuojama pagal BK 137 straipsnį. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis).
Baudžiamoji byla Nr. 1A-164-518/2015
Teismo proceso Nr. 1-62-1-00666-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.1.; 1.2.4.2.3.;
2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.7.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,
nuteistajam V. P.,
ekspertui J. S.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir nukentėjusiosios S. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams 1 mėnesiui.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė V. P. paskirta laisvės atėmimas 7 metams 3 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo V. P. civiliniam ieškovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 1 922,53 Eur (6 638,10 Lt) nukentėjusiosios gydymo išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 16 d., apie 20.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė savo šeimos nariui – sugyventinei S. M. į pilvo sritį, tuo jai padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo ertmės žaizdą su tuščiosios bei riestinės žarnų sužalojimais, t. y. šiais veiksmais tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės S. M. sveikatą.
Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti – jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnį kaip sunkų kūno sužalojimą dėl neatsargumo.
Nuteistasis tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to skundžiamame nuosprendyje padarė klaidingas išvadas. Apygardos teismas savo išvadas grindžia ekspertizės aktu Nr. EG 542/14(04), visiškai nepagrįstai atmesdamas teisme apklausto eksperto H. D., pateikusio specialisto išvadas Nr. G 1797/13(04) ir Nr. pG 133/13-1646(04), paaiškinimus ir išvadas dėl sužalojimo mechanizmo bei nukentėjusiosios ir jo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės ir priimdamas nuosprendį vadovavosi tik galimai jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais.
Nukentėjusioji S. M. apeliaciniame skunde prašydama nuteistąjį V. P. išteisinti, pateikia argumentus, iš kurių matyti, kad iš tiesų ji prašo nuteistojo V. P. veiksmus perkvalifikuoti į sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
Nukentėjusioji išdėsto savo įvykių versiją bei tvirtina, kad ji pati pasismeigė („užšoko“) ant peilio tuo metu, kai greitai kėlėsi nuo lovos, o V. P. sukosi nuo jos su peiliu rankoje, kurį laikė dėl to, jog tuo metu pjaustė mėsą. Paaiškina, jog nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl V. P., o dėl jos kaltės, todėl jokių pretenzijų dėl sveikatos sutrikdymo ji neturi. Nuketėjusioji tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymai prieš V. P. iš jos buvo išgauti apgaule: tyrėja jai nurodė pasirašyti ant lapo, kad neturi jokių pretenzijų, o iš tiesų ji pasirašė po suklastotais parodymais. Teisiamajame posėdyje ji nurodė, kaip buvo su ja pasielgta, bet teismas į tai neatsižvelgė.
Nukentėjusioji pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino jos ir nuteistojo V. P. versiją, o prokurorė nurodė, jog reikia kelių dienų V. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į lengvesnę – sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, tačiau to nepadarė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras apeliacinius skundus prašė atmesti, bet kartu prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti V. P. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo V. P. ir nukentėjusiosios S. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Tiek nuteistojo V. P., tiek nukentėjusiosios S. M. apeliaciniuose skunduose nesutinkama su V. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei prašoma perkvalifikuoti veiką pagal BK 137 straipsnį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Apeliaciniai skundai yra grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, juose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, prašoma remtis nuteistojo ir nukentėjusiosios pateikta įvykių versija bei teismo medicinos eksperto H. D. teisme duotais paaiškinimais, kurie, anot apeliantų, patvirtina, jog V. P. sužalojo S. M. ne tyčia, o dėl neatsargumo, todėl į apeliacinių skundų argumentus bus atsakyta bendrai.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu tik jeigu kaltininko veikoje nustatomi visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurių buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus, taip pat apeliacinės instancijos teisme papildomo įrodymų tyrimo metu ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų įvertino byloje surinktų įrodymų visumą bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės (tyčios), tačiau neteisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Byloje nėra ginčo dėl S. M. padarytų sužalojimų pobūdžio ir masto, kurie specialisto išvadoje ir ekspertizės akte (t. 1, b. l. 39, t. 2, b. l. 31-33) vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje taip pat nekyla abejonių dėl to, kad S. M. peiliu sužalojo V. P.. Tačiau tiek V. P., tiek S. M. neigia byloje nustatytas sužalojimo aplinkybes, nurodydami, kad sužalojimai buvo padaryti dėl neatsargumo.
Pagal BK 135 straipsnį asmens nusikalstama veika dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojama, jei kaltininkas nukentėjusįjį sužaloja tyčia, tuo tarpu jei kaltininkas nukentėjusįjį sužaloja dėl neatsargumo, veika kvalifikuojama pagal BK 137 straipsnį. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes.
Apklausiami pirmosios instancijos teisme V. P. ir S. M. parodė, kad S. M. buvo sužalota tarpusavio žodinio konflikto metu, kai staiga stojosi nuo lovos, o V. P. tuo metu nuleistoje rankoje laikydamas peilį stovėjo šalia, taip V. P. rankoje turėtas peilis įsmigo S. M. į pilvą. Tokias pačias įvykio aplinkybes nuteistasis ir nukentėjusioji nurodo ir apeliaciniuose skunduose. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius V. P. ir S. M. parodymus bei jais nesivadovavo, kadangi juos paneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys: specialisto išvada, ekspertizės aktas, taip pat ekspertizę atlikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimai. Be to, pačių V. P. ir S. M. parodymai dėl įvykio detalių nesutampa. Akivaizdu, jog V. P. ir S. M. tokios įvykių versijos laikosi norėdami, kad V. P. veiksmai būtų kvalifikuoti pagal švelnesnę atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios instancijos teisme S. M. parodė, kad ji, sėdėdama ant lovos, necenzūriniais žodžiais vadino V. P., kuris jai liepė ramintis ir sukosi į ją, o ji tuo metu stojosi nuo lovos ir sukosi į V. P., neva tada jai į pilvą įsmigo V. P. rankoje laikytas peilis. V. P. parodė, kad sėdinčią ant lovos S. M. paėmė už apykaklės, papurtė, tada S. M. kėlė ranką ir stojosi, galvodamas, kad S. M. nori jam suduoti, jis staiga traukėsi nuo jos ir neva tuo metu visu kūnu pasisuko bei galėjo įdurti S. M. dešinėje rankoje laikytu peiliu. Kaip matyti iš V. P. ir S. M. parodymų, S. M. nenurodė apie tai, jog V. P. ją būtų purtęs, netgi priešingai, pasak nukentėjusiosios, V. P. tuo metu kai ji stojosi nuo lovos net nebuvo prie jos priėjęs, o tik sukosi į ją. Tuo tarpu, anot V. P., jis buvo priėjęs prie S. M. ir vengdamas šios galimo smūgio traukėsi nuo jos. Taigi, nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai nesutampa dėl sužalojimo mechanizmo atskirų detalių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl V. P. ir S. M. parodymų teisingumo.
Siekiant patikrinti V. P. ir S. M. pateiktą įvykių versiją dar ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas specialių žinių reikalaujantis tyrimas. Specialisto išvadoje nustatyta, kad mažai tikėtina, jog S. M. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti V. P. (tuo pačiu ir S. M.) nurodytomis aplinkybėmis, t. y. S. M. stojantis, o V. P. laikant peilį dešinėje rankoje bei sukantis visu kūnu ir taip neatsargiai įduriant S. M. į pilvą (t. 1, b. l. 42-43). Kadangi specialisto išvada nebuvo kategoriška, todėl siekiant pašalinti bet kokias abejones, tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas H. D. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, bet duodamas paaiškinimus teismo medicinos ekspertas H. D. negalėjo pašalinti kilusių abejonių dėl S. M. sužalojimo mechanizmo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskyrė ekspertizę V. P. ir S. M. nurodytoms aplinkybėms patikrinti. Atlikus ekspertizę buvo gauta išvada, jog S. M. iš sėdimos padėties stojantis nuo lovos, o prieš ją stovinčiam V. P. traukiantis su nuleistoje dešinėje rankoje laikomu peiliu be smūginio judesio rankoje laikomu peiliu durtinė-pjautinė žaizda pilvo srityje negalėjo būti padaryta (t. 2, b. l. 31-33). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertizę atlikęs teismo medicinos ekspertas J. S. patvirtino ekspertizės akto išvadas, nurodė, jog išvada yra kategoriška, paaiškino, kad S. M. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tik tiesioginio smūgio judesiu, o ne, kaip nurodė V. P., jai sukantis visu kūnu. Teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadų bei teismo medicinos eksperto J. S. paaiškinimų teisingumu. Vien subjektyvus, niekuo neparemtas nuteistojo ir jo gynėjo nesutikimas su teismo medicinos eksperto J. S. surašytu ekspertizės aktu nesudaro pagrindo nesiremti ekspertizės aktu ir jį surašiusio teismo medicinos eksperto paaiškinimais. Nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai teigia, kad teismo medicinos ekspertas H. D. neva buvo išsamiau susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga. Kadangi pirmosios instancijos teismas ekspertizei atlikti persiuntė visą baudžiamosios bylos medžiagą, tame tarpe ir teismo posėdžio protokolus, kuriuose užfiksuoti V. P. ir S. M. parodymai, todėl darytina išvada, kad teismo medicinos ekspertas J. S. buvo išsamiai susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir dėl jų pateikė motyvuotą išvadą.
Įvertinus ekspertizės akto išvadą, jog S. M. galėjo būti sužalota tik tiesioginio smūgio metu, konstatuojama, jog V. P. pagrįstai pripažintas veikęs tyčia, t. y. sąmoningai sudavęs smūgį peiliu S. M.. Kvalifikuoti nuteistojo veiksmus kaip neatsargų sveikatos sutrikdymą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, byloje nustatytos V. P. kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nei vieno iš aukščiau nurodytų neatsargios kaltės rūšių apibrėžimo.
Visgi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino V. P. veikus tiesiogine tyčia. Nėra abejonių, jog V. P., sąmoningai peiliu suduodamas S. M. į pilvą, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir bendrąja prasme numatė galinčius kilti padarinius, t. y. kad S. M. bus sutrikdyta sveikata. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išvados, jog V. P. norėjo S. M. kilusių padarinių, nemotyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kurių pagrindų būtų galima teigti, kad V. P. norėjo sunkiai sutrikdyti S. M. sveikatą. Priešingai, pats V. P. nurodė tokių pasekmių nesiekęs. Tai patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės: nusikaltimas padarytas spontaniškai, žodinio konflikto metu, nebuvo iš anksto planuotas, nukentėjusiajai pasijutus blogai pats V. P. iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Taigi, akivaizdu, jog V. P. nesiekė S. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, bet kadangi sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, todėl pripažįstama, kad nuteistasis sunkiai sutrikdė S. M. sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia.
Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. Nagrinėjamoje byloje V. P. inkriminuota, jog jis sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui – sugyventinei S. M..
Šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013 ir kt.). Be kitų BK 248 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais pripažįstamas ir asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), t. y. sugyventinis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnyje yra nustatyta kokie asmenys yra laikomi sugyventiniais. Pagal šį įstatymą – tai vyras ir moteris, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Tačiau Civilinio kodekso normos reglamentuoja partnerystę tikslu nustatyti sugyventinių turtinių santykių turinį, tuo tarpu baudžiamojoje teisėje tam, kad asmenį pripažinti šeimos nariu, pakanka nustatyti faktą, jog asmenys kurį laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.
Šiame kontekste svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateikiama konstitucinė šeimos samprata, kuri grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, sugyventinių santykiai. Tokais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-487/2013, 2K-525/2013).
Nors apklausiami pirmosios instancijos teisme tiek V. P., tiek S. M. parodė, kad kartu nuomojamame bute gyveno apie keturis mėnesius, save laikė sugyventiniais, vedančiais bendrą ūkį, tačiau vien save sugyventiniais laikančių asmenų parodymų nepakanka tam, jog šie asmenys būtų pripažinti šeimos nariais, be asmenų parodymų būtina visapusiškai įvertinti ir faktines bylos aplinkybes, iš kurių galima objektyviai spręsti dėl asmenis siejančių tarpusavio santykių turinio. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino V. P. ir S. M. šeimos nariais (sugyventiniais).
Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas V. P. paaiškino, jog su S. M. susipažino 2013 m. birželio mėnesį, t. y. prieš keturis mėnesius iki įvykio, paprašė leisti pas ją apsigyventi, nes jam su motina vieno kambario bute gyventi buvo per mažai vietos, planavo pas S. M. gyventi iki 2014 m. sausio mėnesio, tada ketino išvykti į užsienį, su S. M. neplanavo bendros ateities, dažnai pykdavosi dėl alkoholio vartojimo. Taigi, nuteistasis ir nukentėjusioji buvo pažįstami ir kartu gyveno neilgai, iš esmės jų sprendimą gyventi kartu lėmė tam tikros nuteistojo ir nukentėjusiosios savanaudiškos paskatos – V. P. nenorėjo gyventi su motina, o S. M. buvo patogu dėl to, kad V. P. mokėdavo nuomą. Iš esmės V. P. ir S. M. tarpusavio santykiai buvo pagrįsti tik neilgai trukusiu bendru gyvenimu vienoje patalpoje, alkoholio vartojimu ir ginčais. Tokie santykiai negali būti vertinami kaip pastovūs, pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nėra būdingi šeimos nariams. Be to, suėmus V. P., nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai nutrūko, kas taip pat rodo, kad juos sieję santykiai buvo trumpalaikiai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, V. P. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. 2013 m. spalio 16 d., apie 20.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė S. M. į pilvo sritį, tuo jai padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo ertmės žaizdą su tuščiosios bei riestinės žarnų sužalojimais, t. y. šiais veiksmais tyčia sunkiai sutrikdė S. M. sveikatą.
Kadangi V. P. veika perkvalifikuojama iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistajam skiriama nauja bausmė.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. V. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. P. padarė naują sunkų nusikaltimą neišnykus teistumui, būdamas pripažintas pavojingu recidyvistu, nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, nedirbo, buvo baustas administracine tvarka. Nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. P. skiriama nežymiai už sankcijos vidurkį didesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti.
V. P. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti V. P. laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, V. P. paskirtą nuosprendžiu bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi bei V. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 8 (mėnesiams). Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Linas Šiukšta