Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant ją daryti, ir padėjėjas atsako už pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. Pasikėsinimas – tai tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

 

Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-177/2015

Proceso Nr. 1-05-1-05011-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.4.2; 1.1.4.4.5; 1.1.8.1.1;

1.2.28.2; 2.1.7.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 6d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjams: Algirdui Gurauskui, Rimui Andrikiui, Loretai Guižauskienei,

nuteistiesiems: R. V., S. Z., D. K.,

vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. (R. V.), S. Z. (S. Z.) ir D. K. (D. K.) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

  1. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

  1. V. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dėl 2013 m. kovo 20 d. veikos) išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
  2. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
  3. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

  1. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su S. Z., D. K. bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, pastarojo prašymu iš savanaudiškų paskatų – už piniginį atlygį laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. organizavo 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, gabenimą – pasitikimą prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, parengė nusikalstamos veikos planą, suderino veiksmų eigą, laiką ir vietą, parinko transporto priemonę – automobilį ,,OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tinkamą nusikaltimui vykdyti, surado nusikaltimo padėjėją S. Z., o pastarasis surado vykdytoją D. K., kuris R. V. nurodymu iš savanaudiškų paskatų – už piniginį atlygį 2013 m. balandžio 3 d. UAB „xxx“ savo vardu išsinuomojo automobilį ,,OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskirstė bendrininkų vaidmenis – vykdytojui D. K. žemėlapyje detaliai nurodė ir išaiškino vykimo maršrutą, nurodė tikslią neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių paėmimo vietą (duomenys neskelbtini), ryšiui su bendrininkais palaikyti vykdytojui D. K. davė mobiliojo ryšio telefoną ir nurodė palaikyti ryšį su juo bei informuoti apie nusikaltimo eigą, nurodė neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius atvežti į Vilniaus miestą, pats su padėjėju S. Z. liko Vilniuje ir mobiliojo ryšio telefonu koordinavo nusikaltimo vykdymo eigą, o vykdytojas D. K. tą pačią dieną apie 18.36 val., gavęs žodinius nurodymus apie vykimo laiką ir maršrutą, iš Vilniaus išvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimo link, kur turėjo pasitikti 2013 m. balandžio 4 d. neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją perėjusius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir vežti į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, tačiau, pastarajam nesugebėjus (duomenys neskelbtini), rasti neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių užsieniečių, 2013 m. balandžio 4 d. apie 1.00 val. pats kartu su padėjėju S. Z. jo vairuojamu automobiliu „Mercedes-Benz 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur susitiko su ten jau esančiu vykdytoju D. K. ir, važinėdami kartu dviem automobiliais po (duomenys neskelbtini) seniūniją, ieškojo neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių, tačiau iki 2013 m. balandžio 4 d. 5.30 val. jų nerado ir išvažiavo Vilniaus link, o 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724 ir Nr. 1725 neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečius 23 metų amžiaus Q.N. (Q. N.) ir 24 metų amžiaus G. M. (G. M.), Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusius N. V. T. (N. V.T.), gim. (duomenys neskelbtini)., C. T. P., gimusią (duomenys neskelbtini), C. N. C. (C. N. C.), gim. 19 (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. 1990 m. balandžio 30 d. (duomenys neskelbtini), T. P. C. (T. P. C.), gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. 1991 m. spalio 20 d.), 2013 m. balandžio 4 d. apie 6.38 val. (duomenys neskelbtini), kelyje Puškos–Meikštai, sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinės pareigūnai.
  2. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. V., D. K. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, organizavusiu neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, gabenimą Lietuvos Respublikoje – nurodžiusiu tikslų asmenų skaičių, tikslią neteisėto valstybės sienos perėjimo ir pasitikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. iš savanaudiškų paskatų – už pažadėtą piniginį atlygį padėjo R. V. organizuoti 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečių 23 metų amžiaus Q.N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusių N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini), C. T. P., gimusios (duomenys neskelbtini), C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – g (duomenys neskelbtini)), T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini) gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, R. V. nurodymu surado nusikalstamos veikos bendrininką – D. K., kurį 2013 m. balandžio 3 d. apie 17 val. atvežė į susitikimo su R. V. vietą – UAB „Lukoil“ degalinę (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 3 d. apie 17.50 val. eidamas kartu padėjo D. K. UAB „xxx“ išsinuomoti nusikaltimo vykdymo priemonę – automobilį „OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 4 d. apie 1.00 val. savo vairuojamu automobiliu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvežė R. V. į nusikaltimo vykdymo vietovę – (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkes, kur laukė savo automobilyje, kol R. V. ir D. K., važinėdami automobiliu „OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškojo 2013 m. balandžio 4 d. apie 6 val. (duomenys neskelbtini), tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724 ir Nr. 1725 neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečių 23 metų amžiaus Q. N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusių N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini), C. T. P., gimusios (duomenys neskelbtini), C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini)), T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jų neradę išvažiavo iš įvykio vietos.
  3. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. Z., R. V. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, organizavusiu neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, gabenimą Lietuvos Respublikoje – nurodžiusiu tikslų asmenų skaičių, tikslią neteisėto valstybės sienos perėjimo ir pasitikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą, iš savanaudiškų paskatų – už pažadėtą piniginį atlygį laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 3 d. 18.36 val. iki 2013 m. balandžio 4 d. 5.30 val. pasikėsino gabenti 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečius 23 metų amžiaus Q. N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusius N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini)., C. T. P., gimusią (duomenys neskelbtini)., C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) . (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini) T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini)), – vykdydamas R. V. nurodymą, 2013 m. balandžio 3 d. savo vardu, padedant S. Z., UAB „xxx“ iš anksto išsinuomojo automobilį „OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 3 d. 18.36 val. R. V. nurodytu maršrutu išvyko pasitikti 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečius 23 metų amžiaus Q. N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusius N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini) C. T. P., gimusią (duomenys neskelbtini), C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini), T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini). (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini)), ir juos gabenti į Vilniaus miestą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724 ir Nr. 1725, neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečius 23 metų amžiaus Q. N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusius N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini), C.T. P., gimusią (duomenys neskelbtini), C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini)), T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini) (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 4 d. apie 6.38 val. (duomenys neskelbtini) Puškos–Meikštai, sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinės pareigūnai.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teismas nusprendė jį pripažinus ne visas esmines įvykio aplinkybes, nors teisme apklaustas kaip ir nebuvo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. nerado užsieniečių, kadangi jie jau buvo sulaikyti. Priešingai, byloje yra duomenų, kad užsieniečiai sulaikyti po to, kai jis su kitais nuteistaisiais jau buvo išvažiavęs iš įvykio vietos. Be to, bylos duomenys rodo, kad buvo surengta pasala, tačiau neaišku, kodėl jį suėmė tik po mėnesio, o ne iš karto. Iš įvykio vietos apeliantas pasišalino savo noru, nes nenorėjo daryti nusikaltimo.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jis buvo organizatorius. Veiksmai rodo jį buvus vykdytoją.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde prašė išnagrinėti visas aplinkybes ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Nuteistasis S. Z. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam inkriminuotas padėjėjo vaidmuo, tačiau jis nepadarė nė vienos BK 24 straipsnio 6 dalyje aprašytos veikos. Telefoninių įrašų turinys rodo, kad dėl automobilio „Opel Zafira“ nuomos susitarė R. V., pinigus už nuomą sumokėjo D. K. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog apeliantas davė D. K. kokius nors nurodymus, teikė priemones.

Iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimo organizatorius yra ne R. V., o S. P. (S. P.). Jis persiuntė R. V. pinigus, davė nurodymus, kurioje vietoje Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirs užsieniečiai, t. y. suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų pastangas, kūrė nusikalstamos veikos planus, numatė jos įvykdymo būdus, priemones. R. V. gali būti inkriminuota tik veika, numatyta BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu apeliantas negali būti organizatoriaus R. V. padėjėjas, jeigu ir būtų atlikęs padėjėjui būdingus veiksmus.

Nepagrįstai jam inkriminuotos savanaudiškos paskatos. Teismas suklydo manydamas, kad BK 292 straipsnio 3 dalis apima ir savanaudiškas paskatas, nes šios paskatos nenurodytos straipsnio 1 dalies dispozicijoje, o yra tik BK 292 straipsnio 2 dalies vienas iš kvalifikuojamųjų požymių. Nurodymas į tariamai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau jos neinkriminavimas pagal baudžiamojo įstatymo normas, yra ydingas, todėl neteisėtas. Šis kaltinimas turėjo būti pašalintas.

Teisme liudytojas R. A. parodė, kad sulaikyti užsieniečiai išeidavo ant kelio nuo sienos 1,5 km atstumu, o liudytojas O. F. parodė, kad sulaikyti užsieniečiai maždaug 500 m atstumu nuo sienos sėdėjo medžiuose. Liudytojai (pareigūnai) paminėjo tuo laikotarpiu (žiemą) sulaikę ne vieną grupę kirtusių valstybės sieną nelegalių užsieniečių. Neaišku, ar apie tuos pačius užsieniečius parodė pareigūnai. Akivaizdu, kad kaltinamajame akte nurodyti neteisėtai valstybės sieną perėję užsieniečiai, kuriuos tariamai nuteistieji turėjo gabenti ar slėpti Lietuvos teritorijoje, yra tik prielaidos. Pagrįstai kyla abejonių, ar tai tie patys užsieniečiai, dėl kurių gabenimo susitarė R. V. ir S. P.. Byloje apklausti užsieniečiai nepatvirtino, kad apeliantas ar kiti nuteistieji turėjo juos pasitikti ir nugabenti į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. Byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių šias prielaidas.

Apeliantas kaltinamas padaręs nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupe. D. K. teisme parodė nežinojęs, kad važiuoja į pasienio ruožą pargabenti užsieniečių. Jam R. V. paaiškino, jog reikės pargabenti statybininkus. Negalima laikyti bendrininku asmens, nesupratusio, kad daro nusikalstamą veiką. D. K. veikoje nėra tyčios, todėl jis negali būti laikomas bendrininku.

Techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka protokole gausu neatitikimų su užfiksuotu vaizdu. Kituose vaizdo įrašuose matyti, kaip nuteistieji žiūri į kažkokį popierių, tačiau kriminalinę žvalgybą atlikę pareigūnai jį įvardino kaip žemėlapį.

Prokurorė kaip svarų įrodymą nurodė apelianto duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendė kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą, o ne apklausinėjo įtariamąjį. Susiformavusi praktika, kad šio procesinio veiksmo metu gauti parodymai traktuojami kaip duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra ydinga, pažeidžianti teisę į gynybą. Toks protokolas neduodamas susipažinti nei įtariamajam, nei jo gynėjui, nėra galimybės ištaisyti klaidų.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, esant vien kaltinamojo prisipažinimui arba prielaidoms. Kiekviena abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad apeliantas naktį atvažiavo į pasienio ruožą (pats to nežinodamas, nes nesimatė demarkacinės linijos, nematė apie pasienio ruožą įspėjančių ženklų, pasieniečiai nesulaikė pažeidėjų) ištraukti įklimpusį su automobiliu vaikystės draugą D. K. Už buvimą be leidimo pasienio ruože numatyta atsakomybė, tačiau ne baudžiamoji, bet administracinė.

Nuteistasis S. Z. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

Nors R. V. kaltu prisipažino, tačiau jo parodymai niekaip nepatvirtina apelianto kaltės. R. V. teigė, kad daryti nusikaltimą pasiūlė S. Z. Apie tai, jog reikės gabenti iš Ignalinos r. į Vilnių nelegalius migrantus, susitikimo metu R. V. tvirtino neinformavęs. Nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog R. V. žemėlapyje apeliantui parodė apytikslę nelegalių migrantų buvimo vietą, perdavė S. P. telefono numerį, kad galėtų pasitikslinti susitikimo su migrantais vietą. Tokių parodymų R. V. nedavė, todėl teismas iškraipė jų prasmę ir tokiu būdu netinkamai juos vertino. Teismas netinkamai traktavo R. V. parodymus, kad, apeliantui užklimpus, o R. V. ir S. Z. atvažiavus į Ignalinos r., jie kartu ieškojo migrantų, nes apeliantas buvo įsitikinęs, kad jie ieško žmonių, kuriuos turėjo parvežti į Vilnių. R. V. jam niekada nieko nesiūlė, jis anksčiau jo iš viso nepažinojo ir įvykio dieną, kai važiavo į Ignalinos r., matė pirmą kartą. Dėl to teismo išvada, kad veikė bendrininkų grupe su R. V., paremta prielaida. Nepaneigti apelianto paaiškinimai, jog jo prašė iš Ignalinos r. parvežti kažkokius S. Z. pažįstamus, kurie tose apylinkėse „baliavojo“.

Teismas nurodė, kad apelianto tariamą supratimą apie daromą nusikaltimą parodo objektyvūs pasiruošimo veiksmai, tačiau tariamai atlikti „pasiruošimo darbai“ logiškai paaiškinami, teismas jų nepaneigė. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad tuo metu apelianto automobilis buvo remontuojamas, apie tai jis informavo S. Z. Paties S. Z. automobilis buvo be techninės apžiūros (ši aplinkybė teisme nebuvo patikrinta). Tik dėl šios priežasties apeliantas savo vardu už S. Z. perduotus pinigus išnuomojo automobilį. Be to, automobilis buvo išnuomotas apelianto vardu, ir tai patvirtina, kad jis net neįtarė dalyvaujantis darant nusikaltimą. Telefonas jam buvo duotas tik dėl to, jog šį numerį žinojo žmonės, kuriuos turėjo pasitikti. Žemėlapį studijavo, nes Ignalinos rajono ir apylinkių nežinojo. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad jis turėjo suprasti, jog važiuoja į pasienio teritoriją. Apeliantui nesukėlė įtarimų aplinkybė, kad parvežti žmones reikėjo naktį, nes būtent tokiu metu baigiasi pasilinksminimai. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jį žinojus apie R. V. išnuomotą butą.

Nuvykęs į Ignalinos r., apeliantas ilgai negalėjo surasti nurodyto kaimo ir jo turėjusių laukti žmonių, be to, įklimpo į sniego pusnį. Apie tai informavo S. Z., kuris kartu su R. V. atvyko jam padėti. Ištraukus automobilį, jie dar kiek pavažinėjo vietiniais keliukais ir, nieko neradę, abiem automobiliais grįžo į Vilnių. Dėl to prielaida paremta teismo išvada, kad važinėdami po kaimo prieigas jie kartu ieškojo migrantų.

Teismas nuosprendyje minėjo ikiteisminio tyrimo metu duotus S. Z. parodymus, kai teisme buvo svarstomas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, tačiau šių jo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. S. Z. viso proceso metu duotų parodymų analizė akivaizdžiai parodo jų nenuoseklumą, prieštaringumą ir nelogiškumą. Grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. Z. prieštaringais bei nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, teismas esmingai pažeidė baudžiamąjį procesą.

Byloje yra teismo posėdžio protokolas (skiriant kardomąją priemonę suėmimą), kuriame apelianto duoti parodymai apie įtarimo esmę yra visiškai nesuprantami (neišbaigti sakiniai, prirašyta daugtaškių). Šiame protokole nurodyta, kad jis vėliau suprato (greičiausiai reikėtų suprasti, kad suprato, jog važiavo pasiimti migrantų), tačiau minėtą protokolą surašė teismo posėdžių sekretorė, jis su protokolo turiniu nebuvo supažindintas ir savo parašu nepatvirtino jo teisingumo.

BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia. Neneigdamas faktinių aplinkybių, apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog suvokė dalyvavęs darant nusikaltimą ir to norėjo. Byloje nebuvo nustatyta jo veikos subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia, todėl teismo išvada, kad jis vykdė susitarimą su kitais kaltinamaisiais, pagrįsta prielaidomis ir samprotavimais.

Apeliantas pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką valdymo tvarkai. Akivaizdu, jog jo atlikti veiksmai nesukėlė jokių neigiamų ar nepataisomų pasekmių valstybės ginamiems interesams. Nors jam inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, tačiau apeliantas anksčiau neteistas, dirba, gerai charakterizuojamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, du vaikus, taigi jo teigiami socialiniai ryšiai yra pakankamai tvirti. Teismas iš esmės netinkamai įvertino jo asmenybę, neatsižvelgė į laiką, praėjusį nuo inkriminuoto nusikaltimo padarymo, pasikeitusį apelianto požiūrį į gyvenimą ir nusistovėjusias moralės normas. Teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neabejotinai turės daugiau neigiamų pasekmių, nei bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai.

Be to, teismas nuosprendyje nepasisakė dėl galimybės apeliantui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Analizuojant teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo matyti, kad teismai išimtinėmis aplinkybėmis pripažįsta kaltininko užimtumą, šeiminę padėtį ir kitus socialinius ryšius, požiūrį į padarytą veiką, tikimybę, jog kaltininkas daugiau nenusikals, ir kitas aplinkybes. Apeliantas anksčiau neteistas, deklaravęs gyvenamąją vietą, gyvena santuokoje, augina du nepilnamečius vaikus, dirba UAB „xxx“ vairuotoju ekspeditoriumi, darbovietės charakterizuojamas išimtinai gerai, gauna legalias pajamas, kurios sudaro apie 350–450 Lt per mėnesį, moka valstybei privalomus mokesčius, prisideda prie šeimos išlaikymo. Jam inkriminuojamas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl valstybės saugomoms vertybėms nebuvo padaryta jokios žalos. Visas šias aplinkybes teismas turėjo pagrindo pripažinti išskirtinėmis, leidžiančiomis daryti išvadą, kad apeliantas nėra tiek pavojingas visuomenei, jog turėtų būti nuo jos izoliuotas. Paskirta (nors ir artima minimaliai) reali laisvės atėmimo bausmė neišvengiamai nutrauks visus turimus socialinius ryšius. Apeliantas supranta, kad nusikaltęs asmuo negali likti nenubaustas, tačiau bausmės paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už padarytą nusikaltimą, bet ir paveikti jį taip, jog ateityje laikytųsi įstatymų, įgyvendinti teisingumo principą. Dėl to teismas turėjo pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmės rūšį.

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų R. V. ir D. K. skundus atmesti, o nuteistojo S. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Nuteistųjų R. V. ir D. K. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų R. V., S. Z. ir D. K. kaltė 2013 m. balandžio 4 d. padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau S. Z. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai kvalifikavo jo veiką, todėl nuosprendis keičiamas. Dėl šios priežasties keičiama ir S. Z. paskirta bausmė.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio 9, 10 lapuose klaidingai rašoma nuteistojo D. K. pavardė (Klemunskij) ir tai vertina kaip neabejotiną rašymo apsirikimą.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Nuteistieji S. Z. bei D. K. skunduose teigė, kad teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą duotais jų parodymais ir juos laikyti įrodymu, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Toks skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą, rašomas posėdžio protokolas, jame užrašomi pristatyto teisėjui asmens paaiškinimai, prokuroro ir gynėjo pareiškimai bei pastabos (BPK 123 straipsnio 7 dalis). Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, šis protokolas gali būti perskaitytas BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, gali būti panaudojamas kaip įrodymas, o jo turinys įvertinamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162/2011, 2K-261/2014 ir kt.).

Nuteistųjų S. Z. ir D. K. apeliacinių skundų argumentas, neva jie neturėjo galimybės susipažinti su posėdžio protokolu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes, vykstant ikiteisminiam tyrimui, jie bet kuriuo momentu turėjo galimybę susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga BPK 181 straipsnyje nustatyta tvarka (pateikdami prokurorui rašytinį prašymą), tačiau to nepadarė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisme duotus S. Z. ir D. K. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su nuteistojo R. V., liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai pripažino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus kaip tinkamą įrodymą bei jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Šiame nuosprendyje jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, ir tai yra jo teisė bei pareiga. Jeigu apeliantai ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, patvirtinusiu S. Z. ir D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, leidusiu padaryti išvadą, jog jie yra teisingi. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, kurių turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl bendrininkų rūšies

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis).

Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis).

Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. V. organizavo neteisėtai valstybės sieną pereisiančių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. jis bendravo su Baltarusijos Respublikoje buvusiu S. P., iš kurio gavo informaciją apie valstybės sieną pereisiančius asmenis, surado nusikalstamos veikos padėjėją S. Z., o per jį ir vykdytoją D. K., pažadėjo bendrininkams piniginį atlygį už atliktus veiksmus bei tiesiogiai koordinavo bendrininkų veiksmus. Visi paminėti veiksmai rodo, kad R. V. parengė neteisėtą žmonių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje planą, pasirinko asmenis parengtam planui įgyvendinti bei koordinavo jų veiksmus. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą organizatoriaus vaidmenį.

Be to, pažymėtina, jog darydamas tą pačią veiką organizatorius gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Šioje byloje nustatyta, kad R. V., kartu su S. Z. nuvykęs į Ignalinos r., Rimšės sen., ir susitikęs su D. K., važinėdami kartu dviem automobiliais po Ignalinos r., Rimšės sen., ieškojo neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių. Taigi darant nusikalstamą veiką R. V. atliko skirtingus vaidmenis – organizatoriaus ir vykdytojo, tačiau ši aplinkybė nekeičia jo veikos kvalifikavimo, kadangi veika kvalifikuojama pagal sunkiausią bendrininkavimo formą. Dėl to teismas jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį.

Aplinkybė, kad prie užsieniečių gabenimo prisidėjo ir kitas asmuo, Baltarusijos Respublikoje gyvenantis S. P., nekeičia teismo išvadų dėl R. V. veikimo kaip organizatoriaus. Pagal teismų praktiką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2012).

Nepagrįstas nuteistojo R. V. apeliacinio skundo teiginys, kad jis nusikalstamos veikos atsisakė savo noru. Beje, ši apelianto versija atsirado tik apeliaciniame skunde. Priešingai, jo paties parodymais, liudytojo O. F. parodymais bei techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka protokolo duomenimis nustatyta, kad R. V. kartu su kitais nuteistaisiais, neradę asmenų, kurie nelegaliai per valstybės sieną pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvažiavo į Vilnių. Aplinkybė, jog nusikalstama veika nebuvo baigta, šiuo atveju neturi reikšmės, nes R. V., kaip organizatoriaus, veika buvo baigta.

Nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį D. K. nusikalstamos veikos vykdytoju.

Apeliantai skunduose teigė, kad byloje nenustatyta D. K. tyčia, todėl veikimas bendrininkų grupe tėra prielaida.

Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors D. K. savo kaltę neigė, tačiau, sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama, įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015).

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde teigė, kad S. Z. jam pasiūlė parvežti jo pažįstamus, kurie tose apylinkėse ,,baliavojo“; kadangi apelianto mašina buvo sugedusi, o S. Z. – be techninės apžiūros, apeliantas savo vardu išsinuomojo automobilį; telefoną jam davė, kad su juo galėtų susisiekti asmenys, kuriuos turėjo pasitikti; žemėlapį studijavo, nes nežinojo apylinkių, ir pan.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią nuteistojo versiją ir nustatė, kad D. K. veikė bendrininkų grupe.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog D. K. suprato dalyvaujantis bendroje nusikalstamoje veikoje. Tiek susitarimo su S. Z. apimtis, tiek jo veiksmų pobūdis, siekiant bendro tikslo – gabenti neteisėtai valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, jam buvo aiškūs.

Darydamas išvadą, kad D. K. veikė tiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į visų bendrininkų pasiruošimo veiksmus: išnuomojamas automobilis, perduodamas telefonas, įgyjamas žemėlapis ir studijuojamas maršrutas. Taip pat teismas įvertino veiksmų atlikimo laiką – tamsų paros metą.

Nors nuteistasis R. V. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 163–166 b. l.) parodė nežinantis, ar D. K. suprato, kad reikės vežti nelegaliai į Lietuvą patekusius užsieniečius, tačiau jis tiksliai žinojo, kad kaimas, į kurį važiuoja, yra netoli valstybės sienos su Baltarusija. Tai paneigia D. K. versiją, jog jis nežinojo, kad jam reikės važiuoti į pasienio zoną. Be to, byloje užfiksuota, kaip jis kartu su S. Z. ir R. V. studijuoja žemėlapį, iš kurio aiškiai turėjo suprasti, kad vietovė yra valstybės pasienio zonoje.

Buvus žemėlapį teisme pripažino nuteistasis D. K., todėl atmetamas nuteistojo S. Z. apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistųjų žiūrimą kažkokį popierių kriminalinę žvalgybą atlikę pareigūnai nepagrįstai įvardino kaip žemėlapį.

Neigdamas savo kaltę apeliantas nurodė, kad S. Z. automobiliui nebuvo atlikta techninė apžiūra, jo paties automobilis buvo sugedęs, todėl ir išsinuomojo automobilį.

Iš tiesų apeliacinės instancijos teisme gauti duomenys neįrodo, kad S. Z. automobiliui ,,Mercedes-Benz 300“ įvykio metu buvo atlikta techninė apžiūra (8 t., 28 b. l.), tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog nuteistasis šiuo automobiliu nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino, kad, esant reikalui, automobiliu naudojosi.

Be to, teisme D. K. parodė, kad maždaug prieš du mėnesius iki nagrinėjamo įvykio S. Z. jam siūlė vežti užsieniečius iš Lietuvos į Europą. Ši aplinkybė taip pat rodo D. K. žinojus ir supratus savo vykimo į pasienio zoną tikslą.

Kita vertus, S. Z. ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 62–63 b. l.) patvirtino D. K. sakęs, jog jam reikės vežti nelegalus.

Išdėstyti įrodymai leidžia daryti išvadą pirmosios instancijos teismą pagrįstai konstatavus, kad nuteistasis D. K. suvokė, jog automobiliu gabens būtent neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, ir norėjo taip veikti.

Byloje nustatyta, kad D. K., nuvykęs į R. V. nurodytą vietą, ieškojo neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų, tačiau, jų neradęs, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Dėl to teismas jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. K. veiką pagrįstai kvalifikavo kaip pasikėsinimą, tačiau suklydo nustatydamas aplinkybę, dėl kurios nebaigta veika.

Teismas nustatė, kad D. K., ieškomų asmenų neradęs, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jo ieškoti asmenys buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos pareigūnų.

Tokia teismo išvada prieštarauja objektyviems bylos duomenims, iš kurių matyti, kad neteisėtai valstybės sieną perėję užsieniečiai sulaikyti apie 6.38 val. Nustatyta, jog apie 5.30 val. abu nuteistųjų vairuojami automobiliai nuvažiavo link Ignalinos, o 6.30 val. jie pastebėti degalinėje Švenčionyse (1 t., 2–3, 67–68 b. l.). Visi nuteistieji vieningai patvirtino, kad, neradę ieškomų asmenų, kuriuos turėjo parvežti, išvažiavo į Vilnių.

Taigi iš šių duomenų galima daryti kategorišką išvadą, jog užsieniečiai sulaikyti po to, kai nuteistieji jau buvo išvažiavę iš įvykio vietos.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. K. nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, neradęs neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių, išvažiavo iš įvykio vietos.

Toks D. K. nusikalstamos veikos nebaigimo priežasties pakeitimas nelaikomas iš esmės skirtingu, pažeidusiu nuteistojo teisę į gynybą, nes veika padaryta bendrininkų grupe, kitiems nuteistiesiems būtent taip suformuluota veikos nebaigimo priežastis, apeliantas yra susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei pats pripažino ieškojęs ir neradęs žmonių, kuriuos turėjo parvežti, tik neigė, kad tai buvo užsieniečiai.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su kita teismo išvada, jog S. Z. Padėjo R. V. organizuoti neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių gabenimą, o jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. Z., veikdamas bendrininkų grupe su R. V., D. K. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, organizavusiu neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, gabenimą Lietuvos Respublikoje – nurodžiusiu tikslų asmenų skaičių, tikslią neteisėto valstybės sienos perėjimo ir pasitikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. iš savanaudiškų paskatų – už pažadėtą piniginį atlygį, padėjo pasikėsinti gabenti2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečius 23 metų amžiaus Q.N. (Q. N.) ir 24 metų amžiaus G. M. (G. M.), Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusius N. V. T. (N. V. T.), gim. 1984 m. rugpjūčio 22 d., C. T. P., gimusią 1968 m. sausio 9 d., C. N. C. (C. N. C.), gim. 1998 m. vasario 28 d. (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. 1990 m. balandžio 30 d.), T. P. C. (T. P. C.), gim.1997 m. spalio 20 d. (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. 1991 m. spalio 20 d.), Lietuvos Respublikos teritorijoje, R. V. nurodymu surado nusikalstamos veikos bendrininką (vykdytoją) – D. K., kurį 2013 m. balandžio 3 d. apie 17 val. atvežė į susitikimo su R. V. vietą – UAB „Lukoil“ degalinę (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 3 d. apie 17.50 val., eidamas kartu, padėjo D. K. UAB „xxx“ išsinuomoti nusikaltimo vykdymo priemonę – automobilį „OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2013 m. balandžio 3 d. 18.36 val. R. V. nurodytu maršrutu išvyko pasitikti 2013 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereisiančius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir juos atgabenti į Vilniaus miestą, jis pats 2013 m. balandžio 4 d. apie 1 val. savo vairuojamu automobiliu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvežė R. V. į nusikaltimo vykdymo vietovę – (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkes, kur laukė bendrininkų savo automobilyje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. V. ir D. K., važinėdami automobiliu „OPEL ZAFIRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškojo 2013 m. balandžio 4 d. apie 6 val. (duomenys neskelbtini), tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1724 ir Nr. 1725 neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių užsieniečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje: Afganistano Islamo Respublikos piliečių 23 metų amžiaus Q. N. ir 24 metų amžiaus G. M., Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais prisistačiusių N. V. T., gim. (duomenys neskelbtini) , C. T. P., gimusios (duomenys neskelbtini), C. N. C., gim. (duomenys neskelbtini) . (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini), T. P. C., gim. (duomenys neskelbtini). (vėliau nurodė anketinius duomenis – gim. (duomenys neskelbtini) ir jų neradę išvažiavo iš įvykio vietos, o minėtus užsieniečius 2013 m. balandžio 4 d. apie 6.38 val. (duomenys neskelbtini) Puškos–Meikštai, sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinės pareigūnai.

Atkreipiamas dėmesys, jog pirminiame kaltinime nurodyta, kad S. Z., atvežęs R. V. į nusikaltimo vykdymo vietovę, pats laukė savo automobilyje, kol R. V. ir D. K., važinėdami automobiliu, ieškojo neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų. Apeliacinės instancijos teisme pakeistame kaltinime prokuroras nurodė, kad S. Z. stebėdamas aplinką ir pasaugodamas laukė bendrininkų savo automobilyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, abiejuose kaltinimuose nurodytos aplinkybės nėra teisingos.

Byloje esantys įrodymai (techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka protokolas, liudytojo O. F. parodymai, nuteistojo R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai) patvirtina, kad neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių nuteistieji R. V., D. K. ir S. Z. ieškojo, kartu važinėdami dviem automobiliais. Kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistųjų skundus, teisėjų kolegija, nesant prokuroro apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistojo S. Z., dėl kurio nepaduotas apeliacinis skundas, teisinės padėties ir nurodyti šios aplinkybės.

Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad, būdamas savo automobilyje, S. Z. stebėjo aplinką ir saugojo, todėl ši prokuroro pakeistame kaltinime nurodyta aplinkybė šalinama.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. Z. surado nusikalstamos veikos vykdytoją D. K., jį įkalbėjo daryti veiką, padėjo jam išsinuomoti automobilį. To neginčija ir pats nuteistasis. Jis neneigė, kad R. V. jam paskambinęs ir pasiūlęs užsidirbti, t. y. parvežti kažkokius žmones į Vilnių; S. Z. tam tikslui suradęs D. K. bei padėjęs jam išsinuomoti automobilį. Tačiau jis neigė žinojęs, kad reikės gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistąjį S. Z. gerai žinojus ir supratus, jog reikės gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis, patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (6 t., 45–47 b. l.), nuteistojo R. V. parodymai bei tarp jų užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys.

Taigi atlikdamas aprašytus veiksmus S. Z. fiziškai padėjo R. V. ir D. K. įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, t. y., siekiant finansinės naudos, gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius.

Nuteistasis S. Z. apeliaciniame skunde abejojo, ar buvo sulaikyti tie užsieniečiai, dėl kurių gabenimo susitarė R. V. ir S. P..

Šią abejonę paneigia byloje užfiksuoti duomenys: telefoniniai pokalbiai tarp R. V. ir S. P., kad paimti nelegalius migrantus reikės važiuoti į Strilungius; nuteistųjų važinėjimas automobiliais kelių kilometrų atstumu nuo tos vietos, kur buvo pastebėti laukiantys migrantai; apie 6 val. nuteistiesiems išvažiavus iš pasienio zonos, 6.38 val. neteisėtai valstybės sieną perėję užsieniečiai sulaikyti (duomenys neskelbtini). Visa ši įvykių seka rodo, kad buvo sulaikyti būtent tie neteisėtai valstybės sieną perėję užsieniečiai, dėl kurių susitarė R. V.

Tai, kad byloje apklausti užsieniečiai nepatvirtino, jog apeliantas ar kiti nuteistieji turėjo juos pasitikti ir nugabenti į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, nepaneigia S. Z. kaltės, nes visos užsieniečių vykimo detalės buvo derinamos tarp S. P. ir R. V., o ne tiesiogiai su užsieniečiais.

Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2012). Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant ją daryti, ir padėjėjas atsako už pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamu atveju S. Z. veiksmai, atliekant padėjėjo vaidmenį, kvalifikuotinine kaip baigtas nusikaltimas, bet kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, t. y. veika perkvalifikuojama iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 292 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmių

Nuteistajam S. Z. bausmės dydį už padėjimą pasikėsinti gabenti neteisėtai valstybės sieną pereisiančius užsieniečius apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato atsižvelgdama į tai: jis padėjo pasikėsinti padaryti sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimą; jo vaidmenį darant nusikalstamą veiką; jo asmenybę – teistas už analogišką nusikalstamą veiką (6 t., 6–7 b. l.); baustas administracinėmis nuobaudomis (6 t., 12–15 b. l.); veikos padarymo metu nedirbo, tačiau buvo registruotas Darbo biržoje; nuo 2013 m. birželio 3 d. dirba individualioje įmonėje ,,xxx“ pardavėju (7 t., 42 b. l.), charakterizuojamas teigiamai; byloje nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti, veikdamas bendrininkų grupe; jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistajam skiriama mažesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Be to, skiriamos bausmės dydžiui turi įtakos aplinkybė, kad S. Z. nusikalstama veika kvalifikuojama kaip padėjėjo. Jo veika nebuvo pavojingesnė už vykdytojo, todėl, įvertinus jau minėtas aplinkybes, skiriama bausmė neturi būti griežtesnė, nei vykdytojo. Kita vertus, dėl nurodytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių nėra pagrindo S. Z. skirti švelnesnę bausmę, nei vykdytojui. Išdėstyti motyvai nerodo, kad jam skiriama bausmė neindividualizuota.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodė D. K., pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, kad tyčia R. V. padarė, o D. K. pasikėsino padaryti sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimą; įvertino kiekvieno kaltininko asmenybę: R. V. anksčiau teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis (1 t., 114–115 b. l.), nedirbo, turi faktinę šeimą; D. K. teisiamas pirmą kartą, tačiau baustas administracine tvarka (6 t., 82–85 b. l.), nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. dirbo UAB ,,xxx“ vairuotoju ekspeditoriumi (7 t., 72 b. l.), charakterizuojamas teigiamai. Teismas nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo R. V. apeliacinio skundo teiginiu, jog jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi.

Teismas atsižvelgė, kad R. V. iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau to negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jis atskleidė ne visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes (teigė iš įvykio pasišalinęs savo noru, o ne dėl to, kad nerado užsieniečių; nebuvo nuoširdus, aiškindamas telefoninių pokalbių turinio prasmę). Apeliantas nebuvo nuoširdus ir duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme (neigė S. Z. sakęs, jog reikės vežti užsieniečius; teigė, kad važiuodamas kartu su D. K. ieškojęs ne nelegaliai valstybės sieną perėjusių užsieniečių, bet kito kelio į Vilnių).

Įvertinęs nuosprendyje nurodytas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, teismas R. V. ir D. K. paskyrė mažesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.

Negali būti tenkinamas D. K. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nes abiejų instancijų teismai nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti šią teisės normą.

Nors apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o jį teigiamai charakterizuojantys duomenys (neteistas, vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai ir pan.) turėtų būti vertinami kaip išimtinės aplinkybės, kurios leistų paskirti švelnesnę, nei numato sankcija, bausmę, tačiau šiuos apeliantą charakterizuojančius duomenis pirmosios instancijos teismas įvertino, skirdamas bausmę. Teismas D. K. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal šios straipsnio dalies sankciją laisvės atėmimo bausmės vidurkis viršija ketverius metus. Vadinasi, teismas paskyrė daug mažesnę bausmę, nei bausmės vidurkis, atsižvelgdamas į bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, paskyrus kitokią bausmės rūšį, nebūtų pasiekta nė viena bausmės paskirtis, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, įskaitant tą, jog nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Laisvės atėmimo bausmė, be abejonės, paveiks nuteistojo šeiminį gyvenimą, tačiau šios aplinkybės negali pakeisti tų tikslų, kurių siekiant ir skiriama konkreti bausmė.

Atsižvelgus į bylos duomenų visumą, nėra pagrindo D. K. skunde nurodomų aplinkybių vertinti kaip išimtinių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje.

Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2015 m. kovo 24 d., įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Taigi nors pakeistas baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems S. Z. bei D. K. leistų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau teisėjų kolegija dėl jau išdėstytų motyvų nemato tokios galimybės, nes neturi pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Būtina atkreipti dėmesį, kad tik teismas sprendžia, ar tikslinga kaltininkui taikyti šią teisės normą.

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde teigė pakeitęs požiūrį į gyvenimą, nusistovėjusias moralės normas, tačiau tai paneigia po skundžiamo nuosprendžio priėmimo paaiškėjusios aplinkybės. Nuteistajam pareikštas įtarimas padarius naują nusikalstamą veiką (neteisėtas disponavimas 3 kg kanapių) ir paskirta kardomoji priemonė suėmimas tik patvirtina, kad jis nepadarė jokių išvadų dėl savo elgesio ir toliau neatsisakė įstatymui prieštaraujančių veikų, o tai nesuderinama su bausmės už ankstesnę veiką tikslais.

Nuteistasis S. Z. anksčiau teistas už analogišką veiką. Tai rodo, jog anksčiau paskirta bausmė (bauda) buvo neveiksminga, jis vėl nusikalto, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu,328 straipsnio 1ir 3 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį pakeisti:

  1. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 292 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nustatyti, kad D. K. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y., neradęs neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių užsieniečių, išvažiavo iš įvykio vietos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė

Teisėjai Regina Gaudutienė

Linas Šiukšta

 

 

 

Komentarai