Asmuo, sąmoningai suduodamas smūgius į galvą, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą, kuriai bet koks stipresnis išorinis fizinis poveikis gali sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes asmens sveikatai, tame tarpe ir žmogaus mirtį, neabejotinai suvokia savo veiksmų pavojingumą bei bendrąja prasme numato galinčius kilti padarinius – tokie veiksmai laikomi padaryti tyčia.

 

 

Baudžiamoji byla Nr. 1A-574-518/2015

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00539-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.6.6.;

1.2.3.2.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.3.1.;

2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam J. P.,

gynėjui advokatui Dainiui Tamošiūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bei nuteistas:

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, J. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. P. priteista J. T. 450 Eur (1 552,10 Lt) turtinės žalos, K. T. 29 000 Eur (100 131,20 Lt) neturtinės žalos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 316,68 Eur (1 093,43 Lt), Panevėžio teritorinei ligonių kasai 2 261,03 Eur (7 806,88 Lt).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo mėn., laikotarpiu nuo 6 d. 19.43 val. iki 7 d. 9 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Biržų r., priklausančiame R. P. name ir šalia šio namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas diržu, rankomis ne mažiau kaip 18 smūgių I. T. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas nugaros kairėje pusėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, dešinėje blauzdoje, tyčia nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos narei – sugyventinei I. T., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos.

Taip pat J. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo mėn., laikotarpiu nuo 7 d. 20.30 val. iki 8 d. 6 val. ryto, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Biržų r., priklausančiame R. P. name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas rankomis ne mažiau kaip du smūgius I. T. į galvos sritį, tuo padarydamas kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose abipus smilkinių srityse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kraujo patekėjimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, pabrinkimu ir koma, dėl ko nuo galvos sumušimo I. T. 2014 m. rugsėjo 13 d. 8.00 val. ligoninėje mirė, taip tyčia nužudė savo šeimos narę – sugyventinę I. T., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos.

Nuteistasis J. P. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti: 1) dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 3) pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; 4) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo (BK 140 straipsnio 2 dalis) numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; 5) sumažinti nukentėjusiajam K. T. priteistą 29 000 eurų (100 131,20 Lt) sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir civilinį įstatymus, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo. Dėl šios nusikalstamos veikos padarytos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neteisingai įvertino bylos surinktą medžiagą, rėmėsi prielaidomis.

J. P. teigia, kad byloje nėra jokių esminių jo kaltės įrodymų. Nukentėjusiųjų J. T., A. T., G. T., liudytojų J. Ta., A. L., A. U. parodymai yra pagrįsti prielaidomis, tai yra jų nuomonė, pamąstymai, o ne faktiniai duomenys. Be to, išvardintų asmenų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl turi būti vertinami kritiškai. Apelianto teigimu, jis kaltinime nurodytu laiku nesudavė sugyventinei I. T. smūgių nei rankomis, nei dar kuo nors kitu į galvos sritį, dėl ko būtų buvę padaryti I. T. nustatyti sužalojimai.

Nuteistasis nurodo dėl visų bylos aplinkybių davęs išsamius, nuoširdžius ir nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. J. P. pripažįsta 2014 m. rugsėjo 6 d. vakare naudojęs smurtą prieš I. T. ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau po to jis su sugyventine susitaikė ir daugiau jos atžvilgiu smurto nenaudojo. Apeliantas pažymi, kad jis net konflikto metu nesudavė smūgių kumščiais į galvą I. T., todėl tuo labiau to negalėjo padaryti po susitaikymo su sugyventine. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. T. nešiojo akinius, todėl sudavus smūgius į galvą, akiniai būtų buvę sudaužyti. J. P., vertindamas I. T. ir savo kūno sudėjimo, svorio ir ūgio skirtumus, teigia, kad nuo jo suduotų smūgių I. T. būtų likusios mėlynės bei lūžę kaulai. Nuteistasis apgailestauja, kad radęs ant grindų gulinčią I. T. nesuprato jos sveikatos būklės rimtumo, manė, jog I. T. ant grindų guli dėl išgerto alkoholio kiekio, kitu atveju, jei būtų žinojęs, jog I. T. sveikatos būklė yra rimta, iš karto būtų kvietęs greitąją medicinos pagalbą. J. P. mano, kad I. T. galėjo pati parkristi eidama naktį, griūdama trenkėsi į baldus ir grindis bei susižalojo. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad lauko durys nėra rakinamos.

Skunde aptariamos byloje esančios specialisto išvada Nr. G 1333/14(P-05), atlikta 2014-09-10 – 2014-09-11 teismo medicinos ekspertės S. M., ir specialisto išvada Nr. M 340/14(P-05), atlikta 2014-09-17 – 2014-11-25, t. y. jau po I. T. mirties, teismo medicinos ekspertų R. Ž. bei J. Pl., kurios, nuteistojo nuomone, iš esmės skiriasi, yra prieštaringos. S. M. specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galvos srityje susiformavo nuo ne mažiau kaip vieno kontakto su kietu buku daiktu, galimai neilgame laikotarpyje iki patekimo į ligoninę, griuvus ir atsitrenkus į tokį patį daiktą, ar panašiai. Tuo tarpu R. Ž. ir J. Pl. specialisto išvadoje nurodyta, kad kraujosruvos abipus smilkinių srityse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kraujo patekėjimai po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, poodinės kraujosruvos nugaros kairėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, dešinėje blauzdoje, pagal mikroskopinį vaizdą, padarytos kietais bukais daiktais, galimai suduodant kumščiais, spardant ar panaudojus kitokį kietą buką daiktą, pagal padarytus kūno sužalojimus identifikuoti traumavusį daiktą nėra galimybės, be to, pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją visumoje atmesta galimybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti nugriuvusi, mažai tikėtina ir tai, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti savadarbiu musgaudžiu. Taip pat skiriasi ir specialisto išvadose nustatytas trauminių poveikių skaičius. S. M. nustatė, kad sužalojimai susiformavo ne mažiau 11 trauminių poveikių pasėkoje, galvos srityje – ne mažiau kaip vieno kontakto su kietu buku daiktu pasėkoje, o R. Ž. ir J. Pl. nustatė, kad sužalojimai galvoje padaryti ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais, poodinės kraujosruvos nugaros kairėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, dešinėje blauzdoje – ne mažiau kaip 18 trauminių poveikių pasėkoje. Nuteistasis mano, kad S. M. pateikta išvada yra tikslesnė, nes tyrimas buvo atliktas praėjus mažesniam laiko tarpui nuo įvykio, dėl to buvo tiksliau nustatytos visos aplinkybės. S. M. išvada taip pat patvirtina nuteistojo parodymus ir išsakytas galimas I. T. susižalojimo aplinkybes.

Skunde nesutinkama su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pagal teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką – esmines inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Apygardos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad gailėjimasis yra nenuoširdus. J. P. nurodo dėl sugyventinei I. T. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo iš karto po įvykio, dar nesurinkus jokių įrodymų, laisva valia pripažinęs kaltę, viso proceso metu nuoširdžiai gailėjęsis padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdus gailestis buvo išreikštas ne vien žodžiais, bet ir veiksmais – siekiant sušvelninti nusikaltimo pasekmes, vaikų padedamas, atlygino I. T. tėvams dalį padarytos turtinės žalos – 579 Eur (2000 Lt).

Taip pat nuteistojo nuomone, nepagrįstai nebuvo pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios I. T. elgesys. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. J. P. nurodo, kad jis neturėjo nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, byloje nėra paneigta, jog nuteistąjį nusikalsti paskatino pačios I. T. elgesys, J. P. nusikalstami veiksmai buvo tik atsakomoji reakcija į I. T. rizikingus veiksmus – SMS žinutes su R. R..

Skunde teigiama, kad J. P. paskyrus už I. T. nužudymą 4 metais didesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismas pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir teisingumo principą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija skunde akcentuojama tai, kad bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, taip pat atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, iš kurių nei vienam negali būti suteikiama viršenybė. Nuteistojo nuomone, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, apelianto amžių ir asmenybę (nusikalto pirmą kartą, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai), buvo pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kadangi paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

Be to, skunde nesutinkama su K. T. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, taip pat turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes. J. P. teigimu, apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo pačios I. T. rizikingas elgesys, taip pat į tai, kad apelianto galimybės atlyginti padarytą žalą dėl amžiaus, sveikatos būklės, turtinės padėties yra labai ribotos, todėl K. T. priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kaip neatitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, turi būti ženkliai mažinamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktai).

Skundžiamu nuosprendžiu J. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliaciniame skunde J. P. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti jį kaltu padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, taip pat nesutinka su jam paskirtomis bausmėmis bei priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajam K. T. dydžiu. Savo kaltės dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos J. P. neginčija, taip pat nuteistasis neginčija Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui priteistų sumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje bylos dalyje nenustatyta esminių BPK pažeidimų, teismo išvados dėl J. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl civilinių ieškinių išsprendimo yra motyvuotos, pagrįstos objektyviu ir visapusišku įrodymų įvertinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl J. P. kaltės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą J. P. veika kvalifikuota kaip šeimos nario nužudymas.

J. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, 2014 m. rugsėjo mėnesį nuo 7 d. 20.30 val. iki 8 d. 6 val. suduodamas rankomis ne mažiau kaip du smūgius šeimos nariui – sugyventinei I. T. į galvos sritį, tuo padarydamas kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose abipus smilkinių srityse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kraujo patekėjimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, pabrinkimu ir koma, dėl ko nuo galvos sumušimo I. T. 2014 m. rugsėjo 13 d. 8.00 val. ligoninėje mirė.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. P. ir I. T. buvo sugyventiniai, kartu gyveno apie 6 metus, vedė bendrą ūkį. Šią aplinkybę patvirtino ne tik I. T. tėvai J. T. ir A. T., bet ir pats J. P.. Nuteistasis, remdamasis netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nesutinka su teismo išvadomis pripažįstant jį kaltu dėl I. T. nužudymo. J. P. nuomone, byloje surinkti duomenys nepaneigia jo parodymų, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu I. T. jis nemušęs, smūgių į galvą jai nesudavęs, dėl ko būtų galėję atsirasti I. T. nustatyti sužalojimai.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl tai, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos įrodymų visumos įvertinimu, o ne prielaidomis. Byloje nenustatyta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų galima abejoti išsamiu, objektyviu ir nešališku veikos ištyrimu ir bylos nagrinėjimu teisme.

Iš esmės J. P. apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir motyvuotai atmesti kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta, J. P. neigė sudavęs I. T. smūgius į galvos sritį, sukėlusius jai nustatytus sužalojimus, dėl kurių ji mirė. Anot nuteistojo, jis kaltinime nurodytu laikotarpiu iš viso I. T. nemušė, galvą I. T. neva galėjusi susižaloti griūdama. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius J. P. parodymus atmetė kaip gynybinę versiją, kadangi jie prieštarauja bylos duomenims.

Siekiant nustatyti I. T. padarytus sužalojimus, jų padarymo mechanizmą, jos mirties priežastį, byloje buvo paskirti specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Specialisto išvadoje Nr. G 1333/14(P-05) nustatyta, kad sužalojimai galvos srityje (kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, pakraujavimas po minkštuoju galvos smegenų dangalu tilto kairėje pusėje) padaryti ne mažiau kaip vieno kontakto su kietu buku daiktu metu, griuvus ar atsitrenkus į tokį daiktą, ar pan. (t. 1 b. l. 26). Iš esmės remdamasis vien tik šia specialisto išvada nuteistasis grindžia savo iškeltą versiją, jog I. T. galėjo susižaloti griūdama, tačiau specialisto išvada yra netiksli, kadangi, kaip paaiškino išvadą surašiusi teismo medicinos ekspertė S. M., tyrimas buvo atliktas tik išoriškai apžiūrint tuo metu komoje buvusią I. T. ir remiantis pirminiais medicininiais dokumentais apie I. T. sveikatos būklę. Tuo tarpu specialisto išvada Nr. M 340/14(P-05) (t. 1, b. l. 29-34), kuria ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes, buvo surašyta atlikus išsamų ne tik išorinį, bet ir vidinį I. T. lavono tyrimą. Specialisto išvadoje Nr. M 340/14(P-05) nustatyta, kad I. T. mirė nuo galvos sumušimo, I. T. nustatyti galvos sužalojimai (kraujosruvos abipus smilkinių srityse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kraujo patekėjimai po minkštaisiais galvos smegenų dangalais) padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau dviem trauminiais poveikiais. Taip pat specialisto išvadoje konstatuota, jog pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją visumoje nukentėjusioji negalėjo susižaloti nugriuvusi. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas pastarąją specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas R. Ž. paaiškino, kad jo surašyta specialisto išvada yra tikslesnė, nes sužalojimai I. T. galvoje nustatyti vidinio tyrimo metu. Be to, pirmąją specialisto išvadą surašiusi teismo medicinos ekspertė S. M. apklausiama teisme taip pat pripažino, jog vėliau surašyta R. Ž. specialisto išvada yra tikslesnė. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis teismo medicinos eksperto R. Ž. surašyta specialisto išvada. Nors apeliaciniame skunde abejojama teismo medicinos eksperto R. Ž. surašytos specialisto išvados teisingumu, tačiau nei nuteistasis J. P., nei jo gynėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti specialisto išvados teisingumu.

Apklausiamas teismo medicinos ekspertas R. Ž. paaiškino, kad sužalojimai I. T. galvoje negalėjo būti padaryti griūnant, nes jie yra skirtingose plokštumose, kas paneigia J. P. iškeltą versiją, jog I. T. galvą galėjo susižaloti griūdama. Taip pat bylos duomenimis paneigta, jog I. T. galėjo būti sužalota anksčiau nei kaltinime nurodytas laikotarpis. I. T. tėvas J. T. parodė, kad rugsėjo 7 d. pas jį atvyko dukra su J. P., jis juos parvežė namo, kur visi kartu išgėrė du butelius sidro, I. T. dar paruošė valgyti. J. T. teigimu, nors I. T. ir buvo apgirtusi, bet nesvirduliavo, negriuvinėjo, nesakė, kad būtų buvusi sumušta, jis pats nematė, kad dukra būtų buvusi sumušta, iš J. P. namų jis išvažiavo apie 20.30 val. Teismo medicinos eksperto R. Ž. nuomone, I. T. dėl tokio pobūdžio galvos sužalojimų nebūtų galėjusi tą pačią dieną dar važiuoti dviračiu, bendrauti su kitais asmenimis, vartoti alkoholį ir ruošti valgį, todėl neabejotinai nustatyta, kad sužalojimai I. T. buvo padaryti po 20.30 val.

J. P. neneigė, kad išvykus J. T. daugiau pas jį ir I. T. į namus niekas nebuvo atvykęs. Nors apeliaciniame skunde J. P. išdėsto samprotavimus, jog neva naktį į namus per nerakinamas duris galėjo patekti pašaliniai asmenys bei sužaloti I. T., tačiau tokie nuteistojo teiginiai objektyviais duomenimis nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad naktį namuose be I. T. ir J. P. būtų buvę ir kitų asmenų. Pats J. P. nurodė, kad naktį kėlėsi kelis kartus, bet nematė namuose jokių kitų asmenų.

Taigi, akivaizdu, jog būtent J. P. laikotarpiu nuo rugsėjo 7 d. 20.30 val. iki rugsėjo 8 d. 6 val. sudavė ne mažiau du smūgius I. T. į galvos sritį, dėl ko jai buvo padaryti specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, nuo kurių ji mirė. Šiame kontekste svarbūs ir nukentėjusiųjų J. T., A. T., G. T., liudytojų J. Ta., A. U. parodymai, kad J. P. dažnai naudojo fizinį smurtą prieš I. T., apklausti asmenys ne vieną kartą yra matę I. T. sumuštą.

Nors skundžiamu nuosprendžiu J. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl I. T. nužudymo, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė J. P. tyčios turinį. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningai suduodamas smūgius I. T. į galvą, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą, kuriai bet koks stipresnis išorinis fizinis poveikis gali sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes asmens sveikatai, tame tarpe ir žmogaus mirtį, J. P. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą bei bendrąja prasme numatė galinčius kilti padarinius, tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog J. P. norėjo I. T. mirties, todėl apygardos teismo išvada, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, yra nepagrįsta. Kadangi J. P. nenorėjo I. T. mirties, tačiau suduodamas smūgius sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, konstatuojama, kad J. P. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

J. P. apeliacinio skundo reikalavimas švelninti jam paskirtą bausmę iš esmės grindžiamas nepagrįstu nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatymu.

Anot apelianto, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos turėtų būti pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2012, 2K-688/2012, 2K-78/2014). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra tapatus bendro pobūdžio pareiškimams dėl kaltės pripažinimo. Jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, t. y. pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Jei asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą ar neigti teismo nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažįstama lengvinančia.

Nagrinėjamoje byloje J. P. savo kaltę pripažino tik dėl nežymaus I. T. sveikatos sutrikdymo. Nors savo kaltės nuteistasis nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir neneigė, tačiau kategoriškai teigė I. T. diržu sudavęs tik 5-6 kartus, kai specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimai I. T. padaryti ne mažiau 18 trauminių poveikių pasėkoje. Taigi, net byloje esant neginčijamų duomenų dėl suduotų smūgių I. T., J. P. smurtavimo aplinkybes aiškino kitaip. Be to, J. P. nei vienoje apklausoje nenurodė, kad gailėtųsi dėl I. T. sumušimo. J. P. artimųjų pinigų sumokėjimo J. T. fakto negalima vertinti kaip nuoširdaus gailesčio išraiškos, kadangi pinigų sumos skirtos padengti I. T. laidojimo išlaidas, t. y. išlaidas, kilusias ne dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Taip pat nepagrįstai J. P. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši aplinkybė gali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia, kai nustatoma, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, taip pat atsižvelgti į tai, kiek esmingai nukentėjusiojo elgesys prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006). Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistojo nurodytas I. T. elgesys – susirašinėjimas SMS žinutėmis su nepažįstamu vyru, prasilenkia su visuotinai priimtomis moralės normomis, visgi šiuo atveju tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal bylos duomenis J. P. prieš I. T. smurtaudavo ir anksčiau.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs nuteistojo atsakomybe lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje dalinis žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas atlygina žymią visos nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011, 2K-231/2013 ir kt.).

Dar ikiteisminio tyrimo metu J. P. dukra D. P. per įgaliotą asmenį perdavė J. T. 579,24 Eur (2 000 Lt) I. T. laidojimo išlaidoms padengti (t. 1, b. l. 81). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gautas pakvitavimas, kuriuo patvirtinama, jog J. T. papildomai buvo perduoti 300 Eur. Taigi, J. P. yra suinteresuotas turtinės žalos atlyginimu, J. T. yra atlyginta beveik visa turtinė žala, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu pripažįstant J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino J. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bei neteisingai nustatė tyčios rūšį, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. Pirmosios instancijos teismas J. P. paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas aplinkybes, t. y. kad J. P. anksčiau neteistas, nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai, padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs sunkius ir negrįžtamus padarinius, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), papildomai įvertinus tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, bei nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė mažinama iki dešimties metų laisvės atėmimo, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, padės užtikrinti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Pažymėtina, kad skirdamas J. P. bausmę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Iš J. P. skundžiamu nuosprendžiu J. T. priteista 450 Eur turtinės žalos atlyginimo, K. T. – 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Įvertinus bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos iš J. P. priteistos sumos yra mažintinos, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl J. T. patirtų I. T. laidojimo išlaidų dydžio. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktas pakvitavimas, patvirtinantis, jog J. T. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo papildomai buvo sumokėta 300 Eur, todėl pirmosios instancijos teismo J. T. priteista suma mažinama iki 150 Eur.

Nekyla abejonių ir dėl to, kad dėl motinos nužudymo K. T. buvo padaryta neturtinė žala bei kad padaryta žala turi būti atlyginta. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas privalo pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamoms bylos aplinkybėms bei vertinti jų visumą. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje visi neturtinės žalos dydžiui reikšmingi kriterijai buvo tik formaliai išvardinti, nei vieno iš jų atskirai neaptariant.

Kaip jau minėta, J. P. padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, J. P. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikaltimas mažamečiui K. T. neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, kadangi jis neteko savo motinos. Visgi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal bylos duomenis K. T. paskutiniu metu gyveno ne su motina I. T., bet su seneliais. Taip pat reikia atsižvelgti ir į sunkią nuteistojo J. P. materialinę padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pats neturėdamas finansinių galimybių atlyginti padarytą žalą, J. P. žalą po truputį atlygina padedamas artimųjų. Nors šios aplinkybės nėra lemiantis veiksnys nustatant atlygintiną neturtinės žalos dydį, tačiau sudaro pagrindą sumažinti K. T. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 20 000 Eur, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nuteistajam J. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 10 (dešimties) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu bei paskirti J. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Sumažinti J. T. iš J. P. priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 150 Eur.

Sumažinti K. T. iš J. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 20 000 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas

Teisėjai Viktoras Kažys

Rūta Mickevičienė

Komentarai