Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Skundžiamo nuosprendžio turinio analizė rodo, kad išdėstyti motyvai yra išsamūs, vienas kitą papildantys, pagrįsti byloje ištirtais bei įvertintais įrodymais, sudaro vientisą loginę seką.

 

 

Baudžiamoji byla Nr. 1A-545-495/2015

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00160-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.5.2;

(S)

1.2.23.3; 1.2.17.1; 2.1.16.1.2.3;2.2.2.6;  2.3.6.4.5.1;

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės – Zalieckienės,

teisėjų Aloyzo Kruopio, Laimos Garnelienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

nuteistajam V. U.,

nuteistojo gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 metų;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. U. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčiu, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013-04-15 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir V. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu B. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

  1. U. nuteistas už tai, kad jis ir B. J., veikdami organizuota grupe, organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, turint tikslą ją platinti ir pasikėsino organizuoti šios psichotropinės medžiagos kontrabandą, o būtent:
  2. J., 2013 m. rugsėjo 2 d. apie 17.30 val., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė 4,3748 kg grynos psichotropinės medžiagos metamfetamino, įdėjęs į automobilio atsarginio rato padangą, kurią perdavė V. U. su joje paslėpta psichotropine medžiaga, įdėdamas į V. U. vairuojamo automobilio „Mersedes Benz E220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę, o V. U. paėmė ratą su paslėpta psichotropine medžiaga į savo automobilio bagažinę. Tokiu būdu parengęs psichotropinės medžiagos metamfetamino neteisėtą gabenimą kontrabanda į Norvegijos Karalystę, B. J., 2013 m. rugsėjo 1–2 d., telefonu duodamas V. U. nurodymus, vadovavo nusikalstamai veikai, o V. U., vykdydamas B. J. perduodamus telefonu nurodymus, 2013m. rugsėjo 2 d. vakare, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos teritoriją šią psichotropinę medžiagą, paslėptą savo vairuojamo automobilio „Mersedes Benz E220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinėje įdėtame atsarginiame rate, ir pasikėsino neteisėtai gabenti kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką, tačiau šios  veikos (kontrabandos) nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2013-09-02 apie 21.45 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 66-ame kilometre buvo sulaikytas Kauno teritorinės muitinės Panevėžio poskyrio mobiliųjų grupių ir Muitinės kriminalinės tarnybos skyriaus pareigūnų, o psichotropinė medžiaga buvo paimta.

Nuteistojo V. U. gynėjas advokatas P. Jablonskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – V. U. dėl visų nusikalstamų veikų išteisinti. Panaikinti V. U. kardomąją priemonę – suėmimą.

Apeliantas mano, jog skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl jo ginamojo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėstomi argumentai prieštaringi. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Be to, baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Skundžiamame nuosprendyje V. U. kaltė, padarius jam inkriminuojamas veikas, grindžiama jo susirašinėjimu su kitu kaltinamuoju B. J., taip pat kriminalinės žvalgybos atlikto slapto sekimo metu gautais duomenimis bei paties V. U. parodymų analize.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jo ginamasis V. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme eilę kartų nurodė, jog jam nebuvo žinoma, kad B. J. jam perduotame rate buvo psichotropinės medžiagos, tuo labiau, nebuvo žinoma, kad paslėptų psichotropinių medžiagų kiekis yra didelis ar labai didelis. B. J. apklausiamas nurodė, jog jis V. U. nesakė, kad rate paslėptos psichotropinės medžiagos. Iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, jog V. U. rato su psichotropinėmis medžiagomis į savo automobilio bagažinę neįsidėjo. Dėl paminėtų aplinkybių, apelianto nuomone, teismo išvada, kad jo ginamasis suvokė, jog rate yra ne cigaretės ir alkoholis, o būtent psichotropinės medžiagos, yra visiškai nepagrįsta. Tuo pačiu nėra aišku kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad V. U. žinojo, jog jis gabena neteisėtai didelį ar labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, nes tokių aplinkybių nepatvirtina V. U. ir B. J. tarpusavio susirašinėjimas SMS pranešimais ar kitoks bendravimas. Šiuo atveju teismo išvados yra prieštaringos, nes teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog V. U. ir B. J. veikė dar su vienu Lietuvos Respublikos piliečiu, be to, pasak teismo, susirašinėjimas SMS pranešimais su abonento numeriu, kuris buvo naudojamas Norvegijos Karalystėje kratų metu paimtame mobiliojo ryšio telefone, nepatvirtina konkrečių susitarimų dėl psichotropinių medžiagų tiekimo. Tokiu būdu susirašinėjimas tarp V. U. ir B. J. gali patvirtinti tik tą aplinkybę, kad V. U. kažkuriuo metu vyks į Norvegiją, tačiau šiame susirašinėjime nėra duomenų apie susitarimus dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, o tuo labiau apie tokių medžiagų kiekius. Iš esmės visi V. U. sulaikyme dalyvavę pareigūnai apklausų metu patvirtino, kad paklaustas dėl turimo rato, draudžiamų daiktų gabenimo V. U. nurodė, kad jame yra cigaretės ir alkoholis. Taigi ir paminėtų pareigūnų parodymai leidžia teigti, kad V. U. nežinojo apie gabenamas psichotropines medžiagas, jų kiekį.

Mano, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojo A. P. parodymais. Šis liudytojas sulaikant V. U. nedalyvavo, tuo tarpu savo parodymuose nurodė aplinkybes nustatytas kitų ikiteisminių tyrimų metu, kuriuose V. U. atžvilgiu jokie apkaltinamieji nuosprendžiai nėra priimti. Taigi liudytojo teiginiai nėra patvirtinti ir negali būti pripažinti pagrįstais bei pagrindžiančiais V. U. kaltę. Be to, teismas, netyręs ir nevertinęs kitų ikiteisminių tyrimų metu gautų duomenų, analogiškos pozicijos turėjo laikytis ir dėl šio liudytojo parodymų.

BPK 205 straipsnyje įtvirtintos nuostatos numato, kad daiktai, dokumentai ir kitokie objektai yra tiriami šių daiktų radimo vietoje. Atitinkamai BPK 207 straipsnis numato apžiūros sąlygas ir tvarką, o tuo pačiu nustato ir tai, kad apžiūros metu užfiksuoti duomenys fiksuojami protokole. BPK 179 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai.

  1. U. buvo sulaikytas 2013 m. rugsėjo 2 d. apie 21 val. 45 min. (duomenys neskelbtini) pareigūnų, kurie teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti liudytojais. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog faktinė automobilio apžiūra bei objektų tyrimas buvo atliktas sulaikymo vietoje. Šias aplinkybes patvirtino apklausiami pareigūnai, taip pat ir V. U., tačiau apžiūros eiga, kitos reikšmingos aplinkybės nebuvo fiksuojamos, nebuvo užfiksuoti V. U. pasisakymai dėl jo automobilyje aptiktų daiktų ir pan. Be to, iš esmės aptiktos psichotropinės medžiagos paėmimas buvo užfiksuotas tik 2013-09-03 apžiūros protokolu Vilniuje, nors pati apžiūra kaip jau buvo minėta, buvo atlikta sulaikymo vietoje. Apeliantas pažymi ir tai, kad laikantis įstatymų reikalavimų, protokolą turėjo pasirašyti atlikęs tyrimo veiksmą asmuo, protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą, tačiau šių reikalavimų nebuvo paisoma. Kadangi atliekant V. U. automobilio apžiūrą, kitus su jo sulaikymu susijusius veiksmus, duomenys buvo gauti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, apelianto manymu, dokumentais, kuriuose buvo užfiksuoti šie duomenys, teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo remtis. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad įrodymai užfiksuoti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso reikalavimų.

Šioje byloje Muitinės kriminalinė tarnyba taip pat atliko Kriminalinės žvalgybos veiksmus V. U. atžvilgiu, t.y. kontroliavo jo naudojamas ryšio priemones (išslaptintas prašymas 2013 m. vasario 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėlesni prašymai), taip pat 2013 m. rugsėjo 2 d. atliko jo slaptą sekimą. Teismas, motyvuodamas organizuotos grupės buvimą, taip pat V. U. tariamą žinojimą apie psichotropines medžiagas, rėmėsi ir Kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotais duomenimis. Kita vertus, šie duomenys (V. U. slapto sekimo, jo telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo kontrolės metu) buvo gauti nesilaikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų (8 straipsnio). Minėtuose prašymuose dėl žvalgybos veiksmų atlikimo teigiama, kad veiksmai atliekami, siekiant gauti duomenų apie V. U. galimai vykdomas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras teisminio nagrinėjimo metu, nesilaikant BPK 255-256 straipsniuose nustatytos kaltinimo pakeitimo teisme procedūros, pateikė teismui žodinį prašymą nustatyti, kad V. U., B. J. ir kiti asmenys organizuota grupe veikė nuo 2012 metų, įvardindamas, jog kaltinamajame akte buvo padaryta techninė klaida. Taigi, pasak prokuroro, V. U. nusikalstami veiksmai prasidėjo būtent nurodytu laikotarpiu, todėl kriminalinės žvalgybos veiksmai turėjo būti nutraukti ir, kaip to reikalauja Kriminalinės žvalgybos įstatymas, dar 2012 metais V. U. pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog paminėti žvalgybos veiksmai įstatymų nustatyta tvarka buvo tęsiami Generalinės prokuratūros sprendimu, taip pat, kad tai buvo išimtinis atvejis ir buvo kilęs pavojus slaptų veiksmų dalyviams bei institucijos interesams.

Taigi, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, apelianto manymu, patvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis V. U. priimtas nepagrįstai. Teismui pateikti jo paaiškinimai – kad jis B. J. prašymu sutiko pervežti apie 10 blokų cigarečių į Norvegiją, 2015 m. rugsėjo 2 d. išvažiuojant užsuko į V. J. namus, garaže tvarkė savo daiktus, kurie buvo bagažinėje, išėmė savo atsarginį ratą, kitus bagažinėje buvusius daiktus, dalį daiktų padėjo ant žemės, kitą dalį perkėlė į saloną, nepaneigti. Išėmus daiktus B. J. į bagažinę įkėlė ratą, uždėjo dangtį, o jis prie to rato nesilietė ir jo nekėlė, neklausė B. J., kokį kiekį cigarečių įdėjo į ratą. V. U. taip pat nurodė, kad jis suprato, kad B. J. jam įdėjo ratą su cigaretėmis, kurias jis nelegaliai turėjo nuvežti į Norvegiją, joks atlygis nebuvo pažadėtas, nežiūrėjo, kaip buvo supakuotas B. J. jam perduotas pervežti krovinys. Be to, ant minimo rato, krovinyje jokių V. U. pėdsakų (nei rankų pirštų, nei kitokių biologinių pėdsakų) nebuvo aptikta, nors tokie tyrimai buvo atliekami. Pasak V. U., važiuojant netoli valstybės sienos, jį sustabdę policijos pareigūnai paėmė ratą, kuriame buvo psichotropinės medžiagos. Policijos pareigūnams apžiūrint automobilį, dar neišėmus rato, jis nurodė, kad perveža rate cigaretes. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu V. U. nurodė, kad ratą į automobilį įdėjo ne B. J., o kitas asmuo, dėl to, jog nenorėjo jo išduoti, tačiau, kai B. J. prisipažino įdėjęs ratą, jis taip pat šią aplinkybę patvirtino.

Priėmęs skundžiamą nuosprendį, teismas pratęsė V. U. suėmimo terminą iki šis nuosprendis įsiteisės. BPK 122 straipsnis nustato kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo sąlygas ir pagrindus. Šios straipsnio 6 dalyje numatyta, jog kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, tik vadovaudamasis kodekso 122 straipsnio reikalavimais. Kitos BPK nuostatos numato, jog teisme suėmimo pratęsimo klausimą sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, taip pat yra nustatytas aiškus suėmimo pratęsimo maksimalus terminai – 3 mėnesiai. Sisteminė aptariamų BPK straipsnių analizė, taip pat ir BPK 131 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios numato suėmimo paskyrimo, pratęsimo tvarką tuo atveju kai byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, leidžia padaryti išvadą, kad nuosprendį priėmęs teismas, pratęsdamas V. U. kardomosios priemonės terminą „iki nuosprendis įsiteisės“ nesilaikė paminėtų įstatymo reikalavimų, todėl ir dalyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo nuosprendis naikintinas.

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. U. ir gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo V. U. gynėjo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį.

Nuteistojo V. U. gynėjo skundas atmetamas.

Apeliantas skunde prašo išteisinti jį dėl visų nusikalstamų veikų, už kurias jis yra nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu.

Skundžiamu nuosprendžiu V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su B. J., iš anksto susitarė neteisėtai gabenti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tuo tikslu B. J. laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų metamfetamino, kurį,  parengtą kontrabandai per Lietuvos Respublikos sieną į Norvegiją, 2013 m. rugsėjo 2 d. apie 17.30 val. perdavė V. U., kuris, vykdydamas B. J. nurodymus, jas gabeno automobiliu per Lietuvos Respublikos teritoriją, pasikėsino neteisėtai gabenti kontrabandą per Lietuvos Respublikos sieną į Latvijos Respubliką, tačiau šios veikos (kontrabandos)  nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas pareigūnų.

Nuosprendyje nuteistojo V. U. kaltė grindžiama jo paties, nuteistojo B. J. parodymais,  2013 m. spalio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, liudytojų V. M., R. S., A. J. ir kitų liudytojų parodymais, 2013 m. rugsėjo 4 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų, 2013 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolo, V. U. mobiliojo ryšio telefono, 2013 m. spalio 8 d. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo duomenimis.

  1. U. teigia, jog jam nebuvo žinoma, kad B. J. į jo vairuojamą automobilį įdėtame rate buvo psichotropinės medžiagos, tuo labiau, kad jų kiekis yra didelis ar labai didelis. Pasak apelianto, byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, paneigiančių jo parodymus. Priešingai, jo (V. U.) parodymus apie tai, kad jis, B. J. prašymu, sutiko pervežti 10 blokų cigarečių į Norvegiją, o ne psichotropines medžiagas, patvirtina nuoseklūs nuteistojo B. J.,  policijos pareigūnų parodymai bei kita bylos medžiaga. Atkreipia dėmesį tai, kad ant automobilio rato, kuriame buvo slepiamas krovinys, jo pirštų atspaudai nebuvo rasti.

Teisėjų kolegija nesutinka su išdėstytais apeliacinio skundo argumentais.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat pagrindė savo išvadas dėl V. U. kaltės disponuojant, gabenant labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, vežant jos kontrabandą.  Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas apie V. U. tyčios turinį ir kryptingumą sprendė ne vien iš jo, nuteistojo B. J. ir apeliaciniame skunde nurodomų pareigūnų parodymų, tačiau ir iš V. U. atliktų veiksmų, sudarančių objektyviąją nusikalstamos veikos pusę. Byloje esanti V. U. ir B. J. telefoninių pokalbių išklotinė bei duomenys apie V. U. keliones į Skandinavijos šalis paneigia V. U. parodymus, kad jo ryšys su B. J. buvo atsitiktinis, susijęs tik su vienkartiniu įsipareigojimu nugabenti B. J. krovinį, t. y. neva cigaretes, į Norvegiją. Priešingai, minėti duomenys rodo nuolatinį V. U. ir B. J. ryšį, kuris intensyviai buvo palaikomas ir V. U. kelionių į Skandinavijos šalis metu (5 t., b. l. 30, 70-72, 10 t., b. l. 156-157, 160-170). Surastų daiktų apžiūros protokolais, kriminalinės žvalgybos protokole užfiksuoto V. U. sekimu, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolais nustatyta, kad prieš V. U. kelionę į Norvegiją buvo atliekami paruošiamieji darbai, t. y. buvo pasirūpinta 4 mobiliojo ryšio telefonais, kurie buvo surasti automobilyje, vienu iš jų ( SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo bendraujama su B. J., o kitame (SIM kortelė Nr.  (duomenys neskelbtini)) įvesta vienintelis abonentas pavadintas „Draugas“, kurio SIM kortelės nurodytas Nr. (duomenys neskelbtini). B. J. susirašinėjo su V. U. prieš pastarojo 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir  2013 m. rugsėjo 2 d. keliones SMS žinutėmis, aptardami susitikimo vietą, laiką. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad V. U. pas B. J. namuose lankėsi ne tik kelionės dieną, t. y. 2013 m. rugsėjo 2 d., kuomet į V. U. vairuojamą automobilį buvo įdėta padanga su joje paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis, tačiau ir dieną prieš kelionę, t. y. 2013 m. rugsėjo 1 d.  Iš byloje esančių daiktų apžiūros protokolų matyti, kad siekiant paslėpti nelegalų krovinį, į V. U. automobilio bagažinę įdėta padanga, panaši į jo vairuojamo automobilio, psichotropinės medžiagos buvo paruoštos gabenimui, supakuotos į 20 tamsios spalvos specialiai šioms medžiagoms skirtus polietileninius maišelius, joje paslėptos, o 2013 m. rugsėjo 2 d. V. U. atvykus į B. J. namo kiemą tuoj pat įdėta į jo vairuojamą automobilį, po ko V. U. iš karto išvyko. Po V. U. sulaikymo 2013 m. rugsėjo 2 d. vakare, B. J. nuo 2013 m. rugsėjo 3 iki 4 dienos parašė V. U. 10 SMS žinučių, iš kurių turinio matyti, kad B. J. nerimauja, prašo atsiliepti. Iš B. J. pokalbio su seserimi matyti, kad,  negalėdamas susisiekti su į kelionę išvykusiu V. U., gabenančiu psichotropines medžiagas, jis nervinasi, teigia, kad jokia prekyba nevyksta. Byloje yra duomenys,  patvirtinantys, kad V. U. Norvegijoje 2013 m. lankėsi 4 kartus (13 t., b. l. 115-118). Šių  kelionių metu V. U. aktyviai komunikavo su B. J., kuris V. U. duodavo nurodymus. Nuteistojo V. U. žinučių B. J. turinys rodo, kad V. U. kartu su B. J. aktyviai dalyvavo disponuojant psichotropinėmis medžiagomis ir jas gabenant. Jie kartu planuodavo keliones į užsienį. V. U. klausdavo B. J. apie kelionės laiką, siūlydavo laiką, atsižvelgiant į palankias bilietų keltui kainas. Kaip pagrįstai nurodė apygardos teismas, nors šie duomenys tiesiogiai neįrodo jo kaltės, padarius nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau minėtas susirašinėjimo turinys paneigia apelianto poziciją, kad nuteitojo V. U. santykiai su B. J. buvo atsitiktiniai, kad B. J. netikėtai paprašė V. U. nugabenti į Norvegiją cigaretes, o ne didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Be to, iš Norvegijos Karalystės teisėsaugos pareigūnų gauta informacija patvirtina, kad nuvykęs į Norvegiją, V. U. turėjo galimybę susisiekti su asmeniu, disponuojančiu psichotropinėmis medžiagomis (t. y. Norvegijoje sulaikytu O. H., pas kurį kratos metu rastos psichotropinės medžiagos ir telefonas). V. U. prieš kelionę į Norvegiją, B. J. perdavė telefoną, kuriame buvo įvestas SIM kortelės numeris, atitinkantis iš Norvegijos piliečio paimto telefono numerį, t. y. V. U. perduotame mobiliojo ryšio telefone, būtent, tas telefono numeris nurodytas kaip „Draugas“. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad V. U. suvokė, jog gabena didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nors ir nežinojo tikslaus jų kiekio, siekė jas pervežti per Lietuvos valstybės sieną, tačiau šios veikos nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad iš jį sulaikiusių  pareigūnų liudytojų V. M., R. S. ir A. J. parodymų matyti, kad jis nuo pat pradžių pareigūnams tvirtino vežantis cigaretes, kolegijos vertinama kaip nuteistojo V. U. gynybinė pozicija, o nuteistojo B. J. parodymai, patvirtinantys V. U. aiškinimą, kaip siekis padėti V. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodė apygardos teismas, V. U. parodymai apie kelionės į Norvegiją tikslą ir automobilio padangoje rastas psichotropines medžiagas baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Jo paaiškinimus, kad į Norvegiją jis važiuodavo dirbti, paneigia baudžiamojoje byloje surinkti duomenys – jo kelionės būdavo trumpalaikės po 3, 6 ar 8 dienas. V. U. apie keliones į Norvegiją atsisakė duoti parodymus (10 t., b. l. 85). Tuo tarpu tai, kad automobilio ratas buvo įdėtas B. J. namo kieme, jis taip pat ne iš karto pripažino, iš pradžių nurodė, kad į ratą buvo įdėtas spiritas ir cigaretės, vėliau, kad tik cigaretės. Tačiau byloje esantys duomenys apie V. U. dalyvavimą įdedant atsarginį automobilio ratą į jo vairuojamo automobilio bagažinę,  jo nepertraukiami, sistemingi ryšiai prieš kelionę ir kelionės metu su B. J., paneigia V. U. versiją apie cigarečių kontrabandą. Antra, iš jį sulaikiusio pareigūno liudytojo A. J. parodymų matyti, kad V. U. sakė, kad padangoje yra cigaretės, prašė surašyti protokolą dėl neteisėtų cigarečių pervežimo neatidarius rato, tačiau pareigūnas V. M. perpjovė padangą ir jos viduje buvo aptiktos pakuotės su milteliais (10 t., b. l. 81). Šie duomenys patvirtina, kad V. U. žinojo, jog patikrinę padangą pareigūnai aptiks ne cigaretes, o psichotropines medžiagas, kurias jis gabeno ir norėjo pervežti per Lietuvos Respublikos sieną.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ant V. U. vairuojamo automobilio atsarginio rato nebuvo rasti jo rankų ar kiti biologiniai pėdsakai, nepaneigia teismo išvadų dėl V. U. kaltės gabenant psichotropines medžiagas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atlikus DNR tyrimą ant 21 pakuotės ir automobilio atsarginio rato identifikavimui tinkamo DNR profilio negauta (2 t., b. l. 3-4). Taigi, ant V. U. vairuojamo automobilio atsarginio rato ir jame rastų pakuočių su psichotropinėmis medžiagomis nebuvo rasta jokių DNR pėdsakų, tačiau tai savaime nepaneigia V. U. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, vertinant šią aplinkybę byloje ištirtų įrodymų kontekste.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi A. P., kuris nedalyvavo sulaikant V. U. parodymais, apie aplinkybes, nustatytas kitų ikiteisminių tyrimu metu, kuriuose apkaltinamieji nuosprendžiai nėra priimti. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2013 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 16, 1 t.), o dėl kratos metu B. J. gyvenamoje vietoje rastų psichotropinių medžiagų ir kitų nusikalstamų veikų epizodų, kuriuose įtariamas B. J., ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti 2013 m. spalio 30 d.,  2013 m. spalio 15 d., 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimais į vieną (b. l. 18, 19, 20, 1 t.), kur  tiriama ir nusikalstamos veikos dalis Norvegijoje, dėl ko buvo sudaryta jungtinė grupė su Norvegijos Karalystės teisėsaugos pareigūnais (b. l. 20, 1 t., 99, 100–130, 5 t.). 2014 m. birželio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje tiriamos veikos buvo išskirtas į atskirą (b. l. 5–6, 1 t.).   Liudytojo A. P. duoti parodymai nėra susiję su šioje byloje V. U. inkriminuotomis veikomis, tačiau jis pateikė bendrą informaciją iš ikiteisminio tyrimo, iš kurio ši baudžiamoji  byla buvo išskirta ir kurioje jis kaip pareigūnas dalyvauja. Kadangi iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo išskirtas tik nusikalstamos veikos epizodas, kuriame psichotropines medžiagas gabeno V. U., šio liudytojo parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingi teismo išvadoms dėl B. J. ir V. U. tarpusavio santykių bei jų ryšių su Norvegijoje gyvenančiais asmenimis. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog apygardos teismas negalėjo remtis šiais teismo ištirtais liudytojo parodymais vien dėl to, kad jis nedalyvavo V. U. sulaikymo metu. Tuo tarpu apelianto argumentai, kad kitose bylose dar nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, šiuo atveju neleidžia spręsti kitaip, nes, kaip minėta, A. P. parodymai atskleidžia nuteistųjų ir Norvegijoje gyvenančių asmenų tarpusavio ryšius, nesprendžiant jų baudžiamosios atsakomybės klausimų kituose atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose.

Be to, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, kad jis netiria ir nevertina bylos duomenų, kurių tyrimas atliekamas kitų ikiteisminių tyrimų metu, tarp jų Norvegijos Karalystėje. Nuteistojo V. U. konkretūs veiksmai kituose tyrimuose nebuvo vertinami ir nebuvo pripažinti įrodymais, patvirtinančiais šioje byloje nustatytas aplinkybes. Tirti ir vertinti tik dokumentai, kurie susiję su nagrinėjamoje byloje tiriamais įvykiais, t. y. V. U. kelionių į Norvegiją organizavimas, jų intensyvumas, trukmė, B. J. pokalbis su seserimi, jo ryšiai su Norvegijoje gyvenančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Skundžiamo nuosprendžio turinio analizė rodo, kad išdėstyti motyvai yra išsamūs, vienas kitą papildantys, pagrįsti byloje ištirtais bei įvertintais įrodymais, sudaro vientisą loginę seką. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. P. parodymai nėra lemiami V. U. kaltei nustatyti, tačiau kitų byloje esančių įrodymų visumoje, jie nuosekliai papildo jau byloje esančius įrodymus bei susieja juos tarpusavyje.

Apeliantas tvirtina, kad duomenys, atliekant V. U. automobilio apžiūrą bei kitus su jo sulaikymu susijusius veiksmus, buvo gauti, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, todėl teismas negalėjo jais vadovautis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas įrodymų leistinumo principas, reiškiantis, kad įrodymai gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka bei teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Jeigu duomenų patikimumo negalima patikrinti BPK nustatytomis priemonėmis, tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Daiktai, kuriais remiamasi kaip duomenimis, patvirtinančiais arba paneigiančiais byloje tiriamas aplinkybes, taip pat turi būti gauti griežtai laikantis įrodymų leistinumo principo, t. y. neturi būti pažeista jų aptikimo, fiksavimo, pateikimo, išreikalavimo procesinė tvarka.

BPK 205 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos. BPK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. 21.45 val., sulaikius V. U. ir jo automobilį, objektų tyrimas sulaikymo vietoje nebuvo atliekamas, tačiau buvo atlikta objektų apžiūra (BPK 207 straipsnis). Apžiūra gali vykti atliekant tą tyrimo veiksmą, kurio metu daiktas paimamas. Šiuo atveju atliekant tyrimo veiksmą taikomas apžiūros metodas: daiktas stebimas, apžiūrimas, o apžiūros rezultatai fiksuojami šio veiksmo protokole. Apžiūra gali būti atlikta ir pagal BPK 207 straipsnio taisykles kaip savarankiškas proceso veiksmas, surašant apžiūros protokolą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo atlikta. Tai, kad automobilio apžiūra nebuvo atlikta jo sulaikymo vietoje nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio surinkti duomenys būtų pripažintini kaip gauti neleistinais būdais. Šiuo atveju, nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste, automobilio apžiūra ne jo sulaikymo vietoje, niekaip neįtakojo automobilyje aptiktų daiktų kiekiui, svoriui bei jų sudėčiai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti dėl rastų psichotropinių medžiagų kiekio, svorio ar kitų reikšmingų rastos medžiagos požymių. Automobilį ir V. U. sulaikę pareigūnai patruliai A. J., R. S. ir V. M. patvirtino, kad automobilyje esančioje atsarginėje padangoje rado juodos spalvos paketus su galimai narkotinėmis medžiagomis, kurių svoris apie 20 kg. Pareigūnai automobilį ir jo vairuotoją V. U. sulaikė, dėl automobilio patikrinimo 2013 m. rugsėjo 2 d. surašė tarnybinį pranešimą (1 t., b. l. 4). Jame detaliai aprašyta rasta psichotropinė medžiaga, nurodomas jos preliminarus kiekis. Sulaikyto automobilio apžiūra atlikta 2013 m. rugsėjo 3 d.  1 val. 50 min. (duomenys neskelbtini) tarnybos vidiniame kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), surašytas automobilio apžiūros protokolas, kurį pasirašė apžiūrą atlikusi vyresnioji tyrėja D. S. (1 t., b. l. 30). Jame užfiksuoti automobilyje rasti daiktai, tuo pačiu ir 20 juodos spalvos paketų, kuriuose supakuoti baltos spalvos milteliai, o atliktas testas identifikavo metamfetaminą. Šios medžiagos sudėtį patvirtino ir 2013 m. rugsėjo 4 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuojama, kad tirti pateikta medžiaga (išimta iš V. U. automobilio atsarginio rato) yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas (2 t., b. l. 9-11). Vėliau buvo atliekama automobilyje rastų daiktų apžiūra, kuri atitinkamai įforminta pagal visus BPK 207 straipsnio 2 dalies reikalavimus (1 t., b. l. 107-108,139-140, 162-163 ir kt.).  Nei V. U., nei B. J. neneigė fakto, kad automobilyje buvo gabenamos automobilio apžiūros metu rastos psichotropinės medžiagos, neginčijo apžiūros metu nustatyto jų kiekio bei sudėties. Tuo tarpu byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad dėl automobilio apžiūros  ne jo sulaikymo vietoje, buvo netiksliai užfiksuoti jame esantys objektai, tuo pačiu ir rasta psichotropinė medžiaga bei jos kiekis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, darydamas išvadas dėl organizuotos grupės buvimo, V. U. tariamą žinojimą apie psichotropines medžiagas, rėmėsi kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotais duomenimis, kurie gauti nesilaikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais. Byloje yra Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis, kuria buvo sankcionuotas B. J. ir V. U. atžvilgiu techninių priemonių naudojimas bei sekimas naudojant technines priemones specialia tvarka, nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. gegužės 11 d. Taip pat pateikta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria sankcionuotas V. U. atžvilgiu techninių priemonių naudojimas specialia tvarka bei asmens sekimas, naudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi techninių priemonių naudojimas specialia tvarka bei sekimas, naudojant technines priemones specialia tvarka V. U. atžvilgiu buvo pratęstas nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. Iš šių nutarčių turinio matyti, kad toks sprendimas buvo priimtas, remiantis kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga, kuri rodė, kad minėti asmenys gali būti susiję su nusikalstama veika, turinčių sunkių ir labai sunkių nusikaltimų požymių (1 t., b. l. 93, 96, 97; 10 t., b. l. 66, 70, 71).

Apeliantas neteisingai teigia, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas kaltinimas. Iš 2015 m. vasario 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistųjų gynėjai prašė grąžinti bylą tyrimui papildyti, nes kaltinime neįvardinti organizuotos grupės dalyviai, be to, kaltinime nurodyta susitarimo data (iki 2013 m. gruodžio mėn.) yra vėlesnė nei įvykdytas nusikaltimas (2013 m. rugsėjo 2 d.). Apygardos teismas šio prašymo netenkino, pažymėdamas, kad nors prokuroras ir paaiškino, jog buvo padaryta techninė klaida (t. y. turėjo būti nuo 2012 m. gruodžio mėn.), visos faktinės aplinkybės nurodytos ir kaltinimas atitinka BPK 209 straipsnio reikalavimus. Taigi kaltinimas bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu nebuvo keičiamas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu apygardos teismas pašalino iš kaltinimo dalį, „kad B. J. ir V. U. veikė grupėje su dar vienu tarpininko vaidmenį atliekančiu Norvegijos Karalystėje gyvenančiu Lietuvos Respublikos piliečiu, kurio atžvilgiu ikiteisminį tyrimą atlieka Norvegijos policijos pareigūnai, ne vėliau 2013 m. gruodžio mėnesį susitarę su Norvegijos Karalystės piliečiais, kurių atžvilgiu ikiteisminį tyrimą atlieka Norvegijos policijos pareigūnai dėl nuolatinio psichotropinės medžiagos tiekimo į Norvegiją“. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl nuo 2012 metais organizuotos nusikalstamos grupės nekeičia apygardos teismo padarytų išvadų, neapribojo nuteistojo V. U. teisių į gynybą ir nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes toks kaltinimas nuteistiesiems V. U. ir B. J. nepateiktas, o minėtas kaltinimas – dėl nuo ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio mėnesį įvykusių susitarimų su Norvegijoje gyvenančiu Lietuvos Respublikos piliečiu, iš pateikto kaltinimo teismo nuosprendyje yra pašalinti.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. U. veikė tiesiogine tyčia, pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, todėl nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu V. U. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. U. bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją (V. U., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, t. y.  jas gabenti per Lietuvos Respublikos sieną ), į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, įvertino pastarojo asmenybę (V. U. praeityje teistas, nusikalto neatlikę 2013 m. balandžio 15 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos viešųjų darbų bausmės už nesunkų nusikaltimą, 2007 m. buvo teistas Vokietijoje už vagystę), ir paskyrė nuteistajam V. U. teisingai individualizuotas bausmes, tinkamai jas subendrino apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą. Švelninti V. U. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes ir galutinę jų apėmimo būdu subendrintą bausmę nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė V. U. iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęsti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam.

Apeliantas teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas, pratęsdamas V. U. kardomosios  priemonės – suėmimo, terminą nesilaikė BPK 122 straipsnyje, 131 straipsnio 3 dalyje nustatytų suėmimo paskyrimo sąlygų, pagrindų, terminų bei tvarkos. Apeliantas tvirtina, kas skundžiamu nuosprendžiu suėmimas V. U. negalėjo būti pratęstas ilgesniam negu 3 mėnesių terminui.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai suėmimo taikymo metu, asmuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimo bausme, tai sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, atsižvelgiama į tam tikrus suėmimo skyrimo ypatumus, kurie matyti iš sisteminės ir loginės BPK nuostatų analizės. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nereikia atskirai vertinti įtarimo, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pagrįstumo. Kardomosios priemonės klausimą išsprendžiant nuosprendyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kuris priimamas išnagrinėjus baudžiamąją bylą vadovaujantis, be kita ko, rungimosi principu ir užtikrinant gynybos teises, nereikalaujama visa apimtimi laikytis bendros suėmimo skyrimo tvarkos. Tuo tarpu apelianto skunde akcentuojamas BPK 122 straipsnyje numatytas suėmimo skyrimo terminas ne ilgiau kaip trims mėnesiams taikytinas, kai suėmimo klausimas sprendžiamas nesant apkaltinamojo nuosprendžio. Pažymėtina, kad BPK 122 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta, kad bylą perdavus teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to gautas prokuroro pareiškimas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas įvertino reikšmingas aplinkybes – V. U. įvykdyti nusikaltimai kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, padaryti savanaudiškais tikslais, vienas iš nusikaltimų yra labai sunkus, kitas – sunkus. V. U. teistas, padarė nusikaltimus neatlikęs jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, kas rodo jo polinkį nusikalsti. Taigi, apygardos teismo nustatytų aplinkybių pagrindu ir buvo nuteistajam V. U. nuosprendžiu pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas iki jo įsiteisėjimo.  Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių pripažinti V. U. paskirto suėmimo pratęsimą neteisėtu.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentų pagrindu.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

nuteistojo V. U. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                          Daiva Pranytė – Zalieckienė

 

Teisėjai                                                                                                     Laima Garnelienė

 

Aloyzas Kruopys

 

 

 

 

Komentarai