Esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Teismas, spręsdamas dėl bylos iškėlimo, įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo. Tam, jog būtų galima atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą remiantis tuo pagrindu, jog įmonė yra nemoki, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu.

 

 

Civilinė byla Nr. 2-1912-117/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00230-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 127.2;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energoservisas“ direktoriaus P. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą uždarajai akcinei bendrovei „Energoservisas“, ir

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

UAB „Energoservisas“ direktorius P. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Energoservisas“, administratoriumi prašė skirti UAB „Bankroto vizija“. Nurodė, kad bendrovė turi finansinių sunkumų, nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, apyvartinių lėšų stoka trikdo bendrovės veiklą.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Energoservisas“. Teismas nurodė, kad nors Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi priėmė pareiškėjo VSDFV Šiaulių skyriaus atsisakymą nuo ieškinio iškelti bankroto bylą atsakovui ir civilinę bylą nutraukė, tačiau iš Sodros viešų duomenų matyti, kad atsakovui nebuvo atidėtas pradelstų skolų mokėjimas ir skolos valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui iki šiol nesumokėtos. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad nuo pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo teismui, bendrovės finansiniai rodikliai pablogėjo, pvz., Sodros duomenimis, skola Valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui padidėjo nuo 5 832,59 Eur iki 6 916,03 Eur. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. liepos 15 d. atsakovas turėjo turto už 51 454 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 23 508 Eur, o 26 825,60 Eur sudarė gautinos sumos iš debitorių, kurių atgavimo galimybės nedidelės. Pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 41 326,84 Eur, t. y. žymiai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, dėl to yra pagrindas spręsti, kad įmonė turi bankrutuojančios įmonės požymių. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonė turi didelius (7 638,90 Eur) su darbo užmokesčiu susijusių įsiskolinimus darbuotojams. Teismas, įvertinęs pateiktus atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, sprendė, kad bendrovė neturi realių galimybių normalizuoti įmonės ūkinę – komercinę veiklą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas UAB „Energoservisas“ direktorius P. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo arba panaikinti teismo nutartį ir perduoti Šiaulių apygardos teismui klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. UAB „Energoservisas“ atitinka visus reikiamus požymius, kad jai būtų iškelta restruktūrizavimo byla. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis nustato atvejus, kada galima atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą. Nagrinėjamu atveju teismas nepadarė pagrįstos išvados, kad įmonė yra nemoki; teismas nenustatinėjo ar yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų; teismas nenustatinėjo, jog įmonei turi būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas tik formaliai vertino įmonės padėtį, o ne stengėsi rinkti reikiamus duomenis ir juos vertinti, dėl to priėmė neteisėtą nutartį.
  2. Neiškėlus restruktūrizavimo bylos, bus padaryta žala tiek pačiai įmonei, tiek visuomenei, tiek ir patiems darbuotojams. Pardavus turtą vykdymo procese iš varžytinių, bus prarasta nemaža turto vertė, kurią pavyktų atgauti, jei savininkas pats parduotų turtą. Darbuotojai praras savo pragyvenimo šaltinį. Todėl bankrotas turi būti paskutinė galimybė, kai išnaudotos visos kitos.
  3. Nei vienas įmonės kreditorius nepasisakė prieš įmonės restruktūrizavimą. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo metmenys nėra restruktūrizavimo planas, tai yra tik gairės, kuria linkme įmonė kreips savo veiklą, todėl įmonės plano metmenims negali būti keliami reikalavimai, kurie pagal įstatymą yra keliami restruktūrizavimo planui.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Energoservisas“ prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su skundo argumentais ir pažymi, kad įmonė šiuo metu yra susidūrusi su laikinais sunkumais.

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įmonės restruktūrizavimas – visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ nustatytos tam tikros sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti ir restruktūrizavimo bylai iškelti. Įmonės restruktūrizavimu siekiami tikslai – išsaugoti konkrečios įmonės veiklą, joje sukurtas darbo vietas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

ĮRĮ reglamentuoja ir atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta.Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 str. 5 d.).

Kaip minėtas, vienas iš atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindų – jeigu įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.). Tam, jog būtų galima atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą šiuo pagrindu, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų jurispridencijoje laikomasi pozicijos, jog teismas, spręsdamas ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, neturi ir negali išspręsti įmonės nemokumo klausimo, kadangi tai yra kito ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo faktinis pagrindas, todėl teismas, spręsdamas, ar nereikia atsisakyti tenkinti ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo dėl įmonės nemokumo, neturi pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).

Nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Energoservisas“ padaręs išvadą, kad įmonė turi bankrutuojančios įmonės požymių, nes pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma, kuri sudaro 41 326,84 Eur, žymiai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas nustatė, kad atsakovo skola valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos padidėjo nuo 5 832,59 Eur iki 6 916,03 Eur, atsakovui pradelstų skolų mokėjimas nebuvo atidėtas. Teismas pažymėjo, kad įmonės ilgalaikio turto vertė, palyginus su 2014 m., sumažėjo nuo 30 766 Eur iki 23 508 Eur, o pusę įmonės turto sudaro debitoriniai įsiskolinimai, kurių atgavimo galimybės nėra didelės. Be to, teismas, įvertinęs restruktūrizavimo plano metmenis, padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendrovė turi realių galimybių normalizuoti įmonės ūkinę – komercinę veiklą.

Nesutikdamas su šia teismo nutartimi, apeliantas skunde nurodo, kad UAB „Energoservisas“ atitinka visas reikiamas sąlygas, kad jai būtų iškelta restruktūrizavimo byla. Apeliantas pažymėjo, kad teismas nepadarė pagrįstos išvados, kad įmonė yra nemoki ir nekonstatavo kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, o tik formaliai vertino įmonės padėtį. Be to, apelianto manymu, teismas įmonės plano metmenis vertino pagal reikalavimus, kurie keliami restruktūrizavimo planui ir taip nepagrįstai užkirto kelią jo teisių įgyvendinimui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto skundo argumentais.

Kaip žinoma, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis nustatė, jog atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra 41 326,84 Eur. Iš kreditorių sąrašo matyti, kad didžiausi atsakovo įsiskolinimai yra Valstybinei mokesčių inspekcijai (11 837,47 Eur), Sodrai (5 832,59 Eur), kuriai, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įsiskolinimas padidėjo iki 6916,03 Eur. Atsakovas taip pat turi didelius (7 638,90 Eur) su darbo užmokesčiu susijusius įsiskolinimus darbuotojams (22 b. l.). Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde neginčija nei pradelstų skolų fakto, nei jų dydžio. Apelianto manymu, teismas, nurodydamas, jog atsakovo skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tik formaliai įvertino įmonės padėtį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad buhalterinė turto vertė skiriasi nuo realios turto vertės, o finansinė įmonės situacija nuolat kinta, priklausomai nuo rinkos situacijos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, jog vertinant mokumo situaciją ĮBĮ prasme, esminę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turimo turto vertė, o reali į įmonės balansą įrašyta turto vertė. Tačiau apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių jo poziciją šiuo klausimu pagrindžiančių duomenų, todėl argumentas dėl balanse nurodytos ir realios turimo turto vertės neatitikimo laikytinas neįrodytu (CPK 178 str.). Pagal atsakovo 2015 m. liepos 15 d. balanso duomenis, atsakovas turi turto už 51 454 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 23 508 Eur ir kurio vertė, palyginus su 2014 metais, sumažėjo nuo 30 766 Eur (19 b. l.). Iš byloje esančio turto sąrašo matyti, kad ilgalaikį atsakovo turtą sudaro mašinos ir įrenginiai, kelios transporto priemonės bei skaitmeninis fotoaparatas, dalis šio turto yra įkeista (23, 24 b. l.). Trumpalaikis atsakovo turtas sudarė 27 946 Eur, iš kurio didžiąją dalį (26 826 Eur) sudarė gautinos sumos (19 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo išdėstytus teiginius, nurodė, kad atsakovo galimybės atgauti skolas iš debitorių nėra didelės. Apeliantas atskirajame skunde šio teismo argumento nepaneigė.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo įmonė atitinka nemokios įmonės kriterijus, t. y. pradelstos skolos viršija pusę įmonės balansinio turto vertės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti kelti atsakovui restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turi ir didelius su darbo santykiais susijusius įsiskolinimus darbuotojams, o tai atitinka vieną iš bankroto bylos iškėlimo savarankiškų pagrindų (ĮBĮ 4 str. 1 d.). Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas neturi nurodyti, kad įmonei keltina bankroto byla, nes toks reikalavimas teismui nėra pareikštas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2082/2011).

Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą ir ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. įvertinęs restruktūrizavimo plano metmenis, teismas padarė išvadą, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog šiuo atveju galėtų būti pasiektas restruktūrizavimo procesui keliamas tikslas. Apeliantas skunde teisingai nurodo, jog metmenys nėra restruktūrizavimo planas, kuriame detalizuojamos visos priemonės, tai yra tik gairės ir rodmenys, kuria linkme įmonė links ir kreips savo veiklą, todėl restruktūrizavimo plano metmenims negali būti keliami reikalavimai, kurie keliami restruktūrizavimo planui. Tačiau pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų buvimo, turi atlikti restruktūrizavimo plano metmenų turinio vertinimą, kuriam esminę reikšmę turi nustatymas, ar preliminariame verslo plane nurodytos priemonės gali padėti pašalinti įmonės finansinius sunkumus ir ar tikėtina, jog šios priemonės bus įgyvendintos. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įvertina, ar restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią jos veiklą. Atsakovas pateiktose restruktūrizavimo plano metmenyse nurodė, kad priežastys, dėl kurių įmonė turi finansinių sunkumų, yra tos, kad bendrovė šiuo metu dirba tik su vienu užsakovu ir didelę įtaką šiems darbams daro sezoniškumas, t. y. lapkričio – kovo mėnesiais netranšėjinių kabelių ir komunikacijų tiesimo darbai nevykdomi. Preliminariame verslo plane atsakovas nurodo, kad planuoja didinti darbuotojų personalą aukštesnės kvalifikacijos darbuotojais, taip pat kelti esamų darbuotojų kvalifikaciją, apmokant juos atlikti darbus statinių viduje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios priemonės, esant potencialių klientų stokai ir nesant preliminarių paslaugų sutarčių bei įmonei šiuo metu turint dideles darbo užmokesčio skolas ir nenumatant jokių realių priemonių didesnėms pajamoms gauti, nesudarys realių galimybių normalizuoti įmonės ūkinę komercinę veiklą. Papildomai pažymėtina, kad restruktūrizavimo plano metmenyse privalo būti nurodyti savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 5 str. 1 d. 6 p.). Tuo tarpu atsakovo pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad atsakovas neplanuoja savanoriškų įsipareigojimų kreditoriams (11-17 b. l.). Taigi yra pagrindas konstatuoti ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo restruktūrizavimo perspektyvumą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovas neįrodė, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytomis priemonėmis yra reali galimybė atkurti normalią įmonės veiklą ir įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Apeliantas atskirajame skunde šių teismo išvadų nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 314 str.). Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Milašienė

 

 

 

Komentarai