Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (Įstatymo 1 str. 2 d., 2 str. 1 d.) Pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę į šias palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jeigu jis įvykdė prievoles ir laiku negavo jam priklausančių mokėjimų, išskyrus atvejus, kai pavėluota ne dėl skolininko kaltės.

Civilinė byla Nr. 2A-509-157/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00091-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 42.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-3113-619/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VSA Vilnius“dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB Prekybos namai „Lina“ (toliau tekste – BUAB PN „LINA“, ieškovas, apeliantas) 2014 m. sausio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „VSA Vilnius“ (toliau – atsakovas, apeliantas) 176 479,63 Lt skolą, 131 081,38 Lt palūkanų ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

Nurodė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras, jo pateiktas atsakovui už laikotarpį nuo 2009-01-30 iki 2010-04-30, pastarajam buvo suteikta paslaugų (svėrimo, įrangos nuomos etc.) ir primta įvairių statybinių atliekų už 178 866,87 Lt, už kurias šis neatsiskaitė. Pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą iš šios sumos išieškota 2 387,24 Lt, todėl iš atsakovo priteisina 176 479,63 Lt skola. Teigė, kad šią prievolę atsakovas jau buvo įvykdęs 2010 m. gegužės 19 d., įskaitydamas priešpriešinius reikalavimus ieškovui dėl šio 121 000 Lt skolos už aikštelės nuomą ir 55 479,63 Lt – už elektros energiją, taigi buvo pripažinęs savo skolą pagal PVM sąskaitas faktūras ir to reikalavimo apibrėžtumą bei vykdytinumą. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2013-09-12 (civilinė byla Nr. 2-673-431/2012), šie vienašaliai įskaitymai buvo pripažinti negaliojančiais, o toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ieškovo teigimu, neginčijamai patvirtina jo reikalavimų pagrįstumą nagrinėjamoje byloje.

Ieškovas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio ir 3 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija), taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo 131 081,38 Lt palūkanų. Nurodė, kad tai yra preziumuotini minimalūs jo nuostoliai, o tokį jų dydį nulėmė nesąžiningi ir neteisėti atsakovo veiksmai (atliko neteisėtą įskaitymą, delsė vykdyti beveik penkerius metus, itin sunkiu ekonominiu laikotarpiu (nuo 2009 m.). Ieškovo tvirtinimu, bankroto būtų išvengta, atsakovui tinkamai įvykdžius piniginę prievolę.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB PN „Lina“ iš atsakovės UAB „VSA Vilnius“ 176 479,63 Lt skolos, 43 694 Lt palūkanų bei procesines 6 proc. dydžio palūkanas nuo 2014-01-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas šalių sudarytų rašytinių sutarčių pagrindu išrašė atsakovui PVM sąskaitas faktūras už paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2009-01-30 iki 2010-04-30, kad atsakovas šias sąskaitas turėjo apmokėti per 30 dienų. Taip pat nustatė, kad pagal šalių suderintą 2009 m. gegužės 8 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą Nr. SA-23 skolos likutis buvo 508 040,67 Lt; kad 2010 m. balandžio 21 d. pranešimu įskaitė 398 468,80 Lt skolą pagal iš trečiojo asmens perimtą reikalavimą į ieškovą; 2010 m. gegužės 19 d. pranešimu Nr. 16785 atsakovas informavo ieškovą, jog įskaitė šio 121 000 Lt skolą dėl nuomos mokesčio ir 55 479,63 Lt skolą už elektros energiją nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2010 m. kovo mėn.; kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-673-431/2012 buvo patenkintas ieškovės BUAB PN „Lina” ieškinys atsakovei UAB ,,VSA Vilnius” – pripažinti negaliojančiais UAB „VSA Vilnius” 2010 m. balandžio 21 d. atliktas 371 502 Lt įskaitymas, 2010 m. gegužės 19 d. 121 000 Lt įskaitymas, susijęs su atsakovo reikalavimu ieškovui dėl nuomos mokesčio bei 55 479,63 Lt įskaitymas, susijęs su atsakovo reikalavimu ieškovui dėl mokesčių už elektros energiją. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas (Civilinė byla Nr. 2A-1056/2013).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė tinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsakovui, o atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė ieškovo suteiktų paslaugų fakto, todėl ieškinį patenkino.

Teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti palūkanas nuo 131 081,38 Lt iki 43 694 Lt, nes pripažino, kad 75 proc. visos skolos sudarančios palūkanos yra neprotingai didelės. Pažymėjo, kad teismo nustatytas dydis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5, 6.73, 6.258, 6.261 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė BUAB PN „Lina“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „VSA Vilnius“ priteista 43 694 Lt (12 654,66 Eur) palūkanų ir priteisti 131 081,38 Lt (37 963,79 Eur) palūkanų. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skunde nurodomi šie argumentai:

  1. Teismas pažeidė materialinės teisės normas ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas. Teismas neturėjo teisės sumažinti įstatymo pagrindu suskaičiuotų palūkanų – jos per se laikytinos objektyviomis ir protingomis. Tuo buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai.
  2. Teismas pažeidė proceso teisės normas ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl 43 694 Lt (12 654 Eur) palūkanos yra protingos, sąžiningos ir teisingos, neįvertino objektyvių aplinkybių, nulėmusių palūkanų dydį: atsakovas nesąžiningai prievolės nevykdė daugiau kaip penkerius metus, o prievolės nevykdymo laikotarpiu buvo didelė pinigų kaina (palūkanų norma). Aukštą palūkanų normą nulėmė objektyvūs rinkos rodikliai – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais.

Atsakovė UAB „VSA Vilnius“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės BUAB PN „Lina“ ieškinys buvo patenkintas. Skunde nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nurodęs, jog jis turėjo įrodyti, kad ieškovas jam nesuteikė paslaugų. Priešingai, būtent ieškovas turėjo įrodyti sutarčių įvykdymo ir paslaugų suteikimo faktą. Pagal sutartines nuostatas PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina darbų (paslaugų) atlikimo, o kitų šį faktą patvirtinančių dokumentų (pvz., važtaraščių), ieškovas nepateikė. Be to, sąskaitų apmokėjimo prievolė jam atsirasdavo tik pagal įteiktas PVM sąskaitos faktūros, tačiau byloje nėra duomenų apie jų įteikimą.
  2. Teismas nepagrįstai tenkino ieškinį vadovaudamasis atsakovo 2010-05-19 pranešimu Nr. 16785 Dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-673-431/2012), nes, atlikdamas įskaitymą, jis nebuvo pripažinęs skolos ieškovui: 1. įskaitymas nebuvo atliktas pagal PVM sąskaitas faktūras; 2. šioje byloje nenustatyti prejudiciniai faktai; 3. ieškovas reikalauja skolos, remdamasis prielaidomis.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-1056-104/2009) neturi prejudicinės galios, nes ginčo sąskaitos nebuvo tos bylos nagrinėjimo objektas.

Ieškovė BUAB PN „Lina“ atsiliepime į atsakovės UAB „VSA Vilnius“ apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad:

  1. Nepagrįsta apeliantų pozicija dėl skundžiamo teismo sprendimo išvadų, susijusių su įrodinėjimo pareigos paskirstymu. PVM sąskaitų faktūrų įteikimo atsakovui faktą patvirtina: 1. atsakovo 2010-05-10 raštas dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, kuriuo atsakovas pripažįsta 121 000 Lt ir 55 479,63 Lt skolą ieškovui; 2. atsakovo 2013-09-13 pranešimas dėl reikalavimo įskaitymo; 3. šalių 2009-05-08 pasirašytas aktas dėl skolų suderinimo; 4. atsakovo atliktas priešpriešinis vienarūšių prievolių įskaitymas, kurį teismas pripažino neteisėtu.
  2. Apelianto hipotezė, kad PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina darbų (paslaugų) atlikimo prieštarauja tiek bylos įrodymams, tiek teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).
  3. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas.

Atsakovė UAB „VSA Vilnius“ atsiliepime į ieškovės BUAB PN „Lina“ apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad:

  1. Ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti palūkanas, nes nėra aiški jų skaičiavimo pradžia.
  2. Teismas teisingai nurodė, kad prašomos priteisti palūkanos yra neprotingai didelės – sudaro 75 proc. visos skolos.
  3. Ieškinys turi būti atmestas, nes būtent ieškovas siekia nuslėpti svarbias aplinkybes, pvz., su ieškiniu nebuvo pateikęs sutarčių, ir reikalavimą grindžia prielaidomis.
  4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Nenustatęs šioje byloje absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas patikrina šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ginčo šalių BUAB Prekybos namai „Lina“ ir UAB „VSA Vilnius“ apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą (CPK 320 str., 329 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų bei reikalavimų, pažymi šioje byloje aktualias civilinio proceso taisykles. Viena iš jų – teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1, 7 d.). Kita taisyklė – civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne viename savo sprendime taip pat yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo taisykles reglamentuojančiose civilinio proceso normose yra aiškiai įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kai jų įrodomąją vertę teismas nustato vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu ir šis procesas yra grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, vadinamu tikėtinumo taisykle, pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti taip pat ir tada, kai nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo. Taikant šią taisyklę nereikalaujama, kad teismas būtų visiškai įsitikinęs, nes išvadą dėl tam tikrų aplinkybių / faktų buvimo galima daryti ir tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės / faktai buvo, nei kad jų nebuvo (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taip pat yra aktualus kitas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama – tokios kategorijos bylose taip pat yra privaloma taikyti rungimosi principą, kai bankrutuojančiai įmonei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010 etc.).

Taigi tiek bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė, nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB PN „Lina“, tiek priešinga šalis, nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „VSA Vilnius“, kaip savarankiškos šio proceso šalys, naudodamosi savo teisėmis, jų pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų / atsikirtimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 3 str. 1, 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi šios bylos medžiaga, o taip pat teismų informacinėje sistemoje Liteko esančiais duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), nurodo faktines aplinkybes, kurios, kolegijos įsitikinimu, yra reikšmingos vertinant šalių sutartinius teisinius santykius bei sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Pirmiausiai pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartimi BUAB Prekybos namai „Lina“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administratorių biuras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi minėta teismo nutartis palikta nepakeista. Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi patvirtinti šios bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie vėliau buvo tikslinami. Teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi patikslinęs BUAB PN „Lina“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, konstatavo, kad šio klausimo sprendimo metu bendra šių reikalavimų suma sudaro 1 759 217,80 Eur: 2 134,27 Eur pirmąja, 464 126,56 Eur – antrąja ir 1 292 956,97 Eur trečiąja eile tenkintini reikalavimai (Civilinė byla Nr. B2-628-794/2015).

Antra, pagal informacinėje pažymoje (garso įraše) apie 2014 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdį užfiksuotus ieškovo atstovo paaiškinimus – ieškovė BUAB PN „Lina“ bei atsakovė UAB „VSA Vilnius“ minimu laikotarpiu iš esmės buvo kontroliuojamos to paties asmens UAB ,,VSA Holding“, bendrovių būstinės buvo įsikūrusios tuo pačiu adresu. Pagal teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį, kuria UAB PN „Lina“ iškelta bankroto byla – viena iš pareiškėjų UAB „VSA Holding“ nurodė, kad jai priklauso 47 proc. įmonės akcijų. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija, nėra pateikta įrodymų, paneigiančių šių įmonių tarpusavio susietumą.

Trečia, Lietuvos apeliacinio teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 2A-283/2010; kasacine tvarka nebuvo skundžiama), kuria atmestas atsakovės UAB „VSA Vilnius“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. 2-1056-104/2009, kuria iš atsakovės ieškovei UAB PN „Lina“ priteistos netesybos, atmestas atsakovės priešieškinis, o prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo paliktas nenagrinėtas, – be kita ko, konstatavo, kad atsakovė nepateisino pasitikėjimo, vykdydama 2008 m. birželio 4 d. šalių sudarytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. BS-32, pagal kurią 328 939,03 Lt skolos mokėjimas ieškovės sutikimu jau buvo išdėstytas 9 mėn.; neparodė geros valios (lot. bona fidei) ir bent iš dalies nesumažino minėtu teismo sprendimu ieškovei priteistos 388 414,04 Lt pagrindinės skolos, nors šios sprendimo dalies neskundė.

Ketvirta, iš pirmiau čia minėtų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-673-431/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1056/2013 priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, jog atsakovas, nesutikdamas su ieškovo ieškininiais reikalavimais ir atitinkamai su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jo atlikti įskaitymai buvo pagrįsti bei teisėti. Jis tvirtino, kad įskaitydamas minėtas tarpusavio skolas jis elgėsi sąžiningai, tokiu būdu įgyvendindamas savo kaip kreditoriaus teises; kad pats ieškovas pripažino įskaitymą; kad tokiu būdu nebuvo pažeisti ieškovo kreditorių turtiniai interesai, nes tiek pat sumažėjo tiek jo turtas, tiek įsipareigojimai, etc. Minimame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendime konstatuota, kad atsakovė UAB „VSA Vilnius“ elgėsi nesąžiningai, nes dėl bendrovių susietumo žinojo, jog sudaromas sandoris (įskaitymas) pažeis ieškovo ir jo visų kreditorių teises.

Penkta, atsakovas taip pat ir nagrinėjamoje byloje pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad pirmiau minėtoje civilinėje byloje teismai jau yra nustatę, jog buvo įskaitytos realiai egzistuojančios priešpriešinės šalių prievolės, kad pats ieškovas neginčijo savo skolų fakto, tačiau neįrodė reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, kad ieškovo bankroto administratorius yra nesąžiningas, netinkamai atlieka pareigas, tuo jam sukeldamas nuostolius (atliekomis užterštos nuomotos aikštelės nesutvarkymas etc.). Pažymėtina, kad tik teismui pradėjus bylą nagrinėti iš esmės atsakovas pateikė argumentus, kad ieškovas neįrodė, jog būtent jo reikalaujama priteisti skola buvo minimo įskaitymo dalyku, jog yra realiai suteikęs paslaugas, už kurias reikalaujama priteisti atlyginimą etc.

Šešta, pirmiau šioje nutartyje paminėta tai, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį, rėmėsi šiais faktais: sutarčių pagrindu ieškovo atsakovui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis; kad atsakovas per 30 dienų jų nėra apmokėjęs; 2009-05-08 tarpusavio skolų suderinimo aktu Nr. SA-23, kuriame šalys susitarė dėl skolos likučio – 508 040,67 Lt; atsakovo 2010-04-21 įskaitymu ieškovo 398 468,80 Lt skolos pagal reikalavimą, perimtą iš trečiojo asmens; atsakovo 2010-05-19 pranešimu Nr. 16785, kuriuo ieškovas informuotas apie jo 121 000 Lt nuomos mokesčio skolos bei 55 479,63 Lt skolos už elektros energiją įskaitymą. Teismas rėmėsi minėtais Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, kuriais pagal ieškovo ieškininį reikalavimą šie įskaitymai buvo pripažinti negaliojančiais. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė savo teisę reikalauti minimos skolos, o atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė jo suteiktų paslaugų fakto, todėl ieškinį patenkino.

Septinta, pagal ieškovės BUAB PN „Lina“ bankroto administratoriaus paaiškinimus jis neturi galimybės pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau minėtų PVM sąskaitų faktūrų įteikimą atsakovei UAB „VSA Vilnius“, nes tokie dokumentai jam nebuvo perduoti.

Aštunta, pagal nagrinėjamoje byloje esantį atsakovo 2010 m. gegužės 19 d. pranešimą ieškovui dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo šis, nenurodydamas konkretaus faktinio pagrindo – PVM sąskaitų faktūrų, pripažįsta pirmiau minėtas savo skolas ieškovui – 121 000 Lt bei 55 479,63 Lt ir tvirtina, kad yra gavęs šio pateiktas PVM sąskaitas faktūras Nr. PNL 0003515 ir Nr. PNL 0003516.

Devinta, nagrinėjamoje byloje ieškovas pirmosios instancijos teismui papildomai pateikė rašytinius įrodymus, tai yra, skolos apskaičiavimą pagrindžiančią lentelę, kuri yra minėtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1056-104/2009 dalis ir iš kurios matyti, kad PVM sąskaitos faktūros, teiktos toje byloje bei nagrinėjamoje byloje, nesutampa; ieškovui atsakovo 2013 m. rugsėjo 13 d. rašytą pranešimą dėl reikalavimų įskaitymo, tai yra jau po to, kai minimi įskaitymai buvo pripažintas negaliojančiais, kuriame dar kartą išvardinami atsakovo įsipareigojimai ir patvirtinama, kad jų vykdymo terminas yra suėjęs ir jie yra vykdytini; 2010 m. rugpjūčio 10 d. skolų dengimo suderinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad pirmiau minėtos ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. PNL 0003515, Nr. PNL 0003516 yra įtrauktos į atsakovo apskaitą; 2009 m. gegužės 8 d. šalių pasirašyta aktą dėl skolų suderinimo, kuriame atsakovas sutiko su skola ieškovui pagal daugiau nei 70 PVM sąskaitų faktūrų, įskaitant jam pateiktas 2009 m. sausio-balandžio mėnesiais.

Dešimta, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad be šioje nutartyje aukščiau nurodytos 2 387,24 Lt sumos, kuri ieškovo naudai iš atsakovo buvo išieškota pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartyje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1056-104/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-283/2010), pastarasis per nurodytų bylų nagrinėjimo laikotarpį būtų šiam savo kreditoriui grąžinęs skolą / jos dalį,

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau paminėtais teismų praktikos bendraisiais nurodymais bei byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, tinkamai aiškino bei taikė aktualias civilinio proceso normų reguliuojamas įrodinėjimo taisykles, materialiosios teisės normas ir, iš dalies patenkinęs ieškovo reikalavimus priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 185 str.).

Teismas sprendžia, kad esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog, priešingai nei tvirtina atsakovas, ieškovas įrodė savo reikalavimų teisinį bei faktinį pagrindą (CPK 178 str.). Visų pirma, anksčiau šioje nutartyje nurodyta šalių procesinė pozicija nagrinėjamoje bei kitose tarp jų nagrinėtose ir čia minėtose bylose patvirtina teismo išvadą, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino nurodytą tarpusavio skolų įskaitymo pagrįstumą. Taigi pripažino abipusių skolų faktą bei jų dydį. Teismas teisingai konstatavo, kad šią aplinkybę taip pat patvirtina šalių surašyti bei pasirašyti aktai, raštai, o taip pat faktas, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovas būtų reiškęs pretenzijas dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų / paslaugų neatlikimo / nesuteikimo laikotarpiu nuo 2009-01-30 iki 2010-04-30 etc.

Teisėjų kolegija laiko, kad tokia išvada seka taip pat iš duomenų, užfiksuotų jau minėtuose ieškovo papildomai pateiktuose rašytiniuose įrodymuose (t. 1, b. l. 179-193). Gi įskaitymo sandoriai pagal ieškovo bankroto procesą administruojančio asmens ieškinį buvo pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai, tai yra dėl to, kad jie buvo sudaryti galiojant imperatyviam laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu taikomam draudimui (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str., Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p., Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d.).

Minėta, kad bylos nagrinėjimo procese atsakovas, ėmęs neigti savo skolą ieškovui pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras, tvirtino, jog vien jų išrašymas nėra ieškinį pagrindžiantis faktas, jog tokie dokumentai jam nebuvo perduoti, o apeliaciniame skunde jis teigia, kad teismas be pagrindo jam iš esmės uždėjo naštą paneigti reikalaujamos priteisti skolos pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos atsakovo skundo argumentus, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog minimus užskaitymus atliko būtent atsakovas. Taigi akivaizdu, kad šis veiksmas buvo atliktas pirminių jo kaip juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu. Taigi, turint omenyje tai teismas teisingai sprendė, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo pareikštus ieškininius reikalavimus ir neigdamas jo argumentus, turėjo galimybę ir privalėjo pateikti jo dispozicijoje esančius įrodymus, jog įskaityta ieškovo skola buvo grindžiama ne jo nurodomos sutarties (PVM sąskaitų faktūrų), o kitu pagrindu (CPK 178 str.). Teismas, atmesdamas minėtus atsakovo motyvus, taip pat teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų reiškęs pretenzijas dėl jose nurodytų darbų / paslaugų neatlikimo / nesuteikimo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo atsiliepimo į atsakovo skundą argumentais, kad šio veiksmai, kai nagrinėjant bylą iš esmės imta neigti visų su ieškiniu pateiktų PVM sąskaitų faktūrų gavimo faktą, traktuotini, kaip siekimas išvengti prievolės vykdymo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo motyvus dėl teismo sprendimo dalies palūkanų priteisimo klausimu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje nustatyta, kad, be kita ko, pats atsakovas pripažino savo skolą ieškovui (įskaitymo atlikimas, aktai, raštai etc.) ir neįrodė šią skolą sumokėję, o tai suponuoja išvadą apie sutartinių teisinių santykių pažeidimą bei prievolę mokėti palūkanas. Teismas, nustatęs šias aplinkybes bei iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą, kuris buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, jo reikalaujamas 131 081,38 Lt palūkanas sumažino iki 43 694 Lt (CK 6.261 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismo sprendimas neprieštarauja įstatymui, o turtint omenyje byloje nustatytus faktus, charakterizuojančius atsakovą, jo elgesįšiuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose – atitinka esminių civilinės teisės principų nuostatas (CK 6.193, 6.158 str., CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo apeliacinį skundą, kuriame, kaip minėta, prašoma pakeisti teismo sprendimą ir iš atsakovo priteistą palūkanų sumą – 43 694 Lt (12 654,66 Eur), padidinti iki 131 081,38 Lt (37 963,79 Eur), kurios reikalaujama ieškinyje.

Pasisakydama šiuo klausimu kolegija pažymi, kad ieškovas teisingai nurodo, jog Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (Įstatymo 1 str. 2 d., 2 str. 1 d.) Pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę į šias palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jeigu jis įvykdė prievoles ir laiku negavo jam priklausančių mokėjimų, išskyrus atvejus, kai pavėluota ne dėl skolininko kaltės. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų yra nustatyta, kad ieškovas tinkamai įrodė savo prievoles, o atsakovas neįrodė, jog dėl jam tenkančios prievolės neįvykdymo nėra jo kaltės. Reikšdamas šį reikalavimą ieškovas nurodė, jog tik dėl atsakovo kaltės beveik 5 metus buvo uždelsta vykdyti piniginę prievolę, ši prievolė nebuvo vykdoma itin sunkiu ekonominiu laikotarpiu (nuo 2009 m.), kai aukštą palūkanų normą nulėmė objektyvūs rinkos rodikliai – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais, todėl tokio dydžio palūkanos yra pagrįstos bei protingos (CK 1.5 str. 1 d.).

Tačiau, sutikdama su sutinka su ieškovo pateiktu minėto laikotarpio apibūdinimu teisėjų kolegija vėl gi remdamasi nagrinėjamos bylos medžiaga, be kita ko tuo, jog ieškovo prašomos priteisti palūkanos už nesavalaikį atsiskaitymą sudaro beveik 75 procentus bendros skolos sumos, kad pats ieškovas, tai yra buvusi bendrovės vadovybė, iš esmės sutiko su skolų tarpusavio įskaitymais, nes iki pat teismo nutarties bankroto bylos iškėlimo klausimu įsiteisėjimo nereiškė ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais etc.– sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą taikyti šalių interesų pusiausvyros, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų nuostatas bei sumažinti priteistinas palūkanas iki nurodyto dydžio (CK 1.5, 6.73, 6.258 str.).

Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, ieškovo bei atsakovo apeliacinius skundus atmeta, nenagrinėdama kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu spręsdama klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodo, kad nepatenkinus abiejų apeliantų skundus išlaidos, jų turėtos apeliaciniame procese, neatlyginamos, atsakovo už apeliacinį skundą sumokėtas 115,84 Eur žyminis mokestis (t. 2, b. l. 9) jam grąžinamas (CPK 98 str. 1 d. 8 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti.

Grąžinti atsakovui atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VSA Vilnius“ (juridinio asmens kodas 220074960) 115,84 Eur (vienas šimtas penkiolika eurų 84 euro centų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjai

Virginija Čekanauskaitė

Romualda Janovičienė

Gintaras Pečiulis

Komentarai