Bendrininkų atsakomybė gali kilti tik tada, kai yra susitariama tyčia vykdyti konkrečią nusikalstamą veiką, siekiant konkretaus tikslo. Nusikalstama veika įvykdyta netiesioginės tyčios forma, o tai reiškia, jog negalima abiejų nuteistųjų veiksmų įvertinti kaip bendrininkų ir kiekvienas iš nuteistųjų privalo atsakyti už konkrečius savo veiksmus pagal kilusias pasekmes.
Bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno iš bendrininkų vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011).
Baudžiamoji byla Nr. 2K-439-507/2015
Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00533-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.2;
1.1.4.5.1;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistojo L. I. gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 23 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu L. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 284 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš E. N.) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš L. I. ir D. K. solidariai priteista nukentėjusiajai R. S. 2476,10 Lt (717,13 Eur) turtinei žalai atlyginti. Iš L. I., D. K. ir L. E. solidariai priteista nukentėjusiajam E. N. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu L. I. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš V. V.) ir nuteisti D. K. bei L. E., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nuteistojo L. I. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, bei prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
- I. nuteistas už tai, kad, būdamas nepilnametis (gimęs (duomenys neskelbtini)), veikdamas bendrininkų grupe su D. K., tyčia nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, t. y.: 2011 m. spalio 4 d., apie 23.35 val., (duomenys neskelbtini), demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – menamą pasikėsinimą pagrobti L. I. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, pasiviję nukentėjusįjį V. S., bendrais veiksmais tyčia sudavė mažiausiai šešis smūgius rankomis ir spyrė kojomis V. S. į galvą, taip padarė odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, kairiame ausies kaušelyje, kraujosruvas apatinėje lūpoje su gleivinės įtrūkimu, kairiame antakyje, kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose; taip pat tyčia sudavė mažiausiai vienuolika smūgių rankomis ir spyrė kojomis V. S. į įvairias kūno vietas, taip padarė daugybinius smulkius odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas rankose, kojose ir nugaroje; taip pat tyčia spyrė mažiausiai vieną smūgį koja V. S. į pilvo sritį, taip padarė pilvo sumušimą, pasireiškusį kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą–kūną, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. V. S. dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą–kūną ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, mirė.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. K. ir L. E., pažeidė viešąją tvarką, t. y.: 2011 m. spalio 4 d., apie 23.35 val., viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje (duomenys neskelbtini), kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, po to, kai jis (L. I.) ir D. K. panaudojo smurtą prieš V. S., demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, tyčia sudavė mažiausiai penkis smūgius rankomis ir spyrė kojomis nukentėjusiajam E. N. į įvairias kūno vietas ir padarė poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke–vokų išoriniame kampe, dešinėje ausyje–smilkinyje, lūpų kairiame kampe–žande su muštine žaizda, pilve–kairiame šone, paviršinį odos nubrozdinimą kairiame antakyje; taip nežymiai sutrikdė E. N. sveikatą ir visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. I. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrininkavimą (BK 24, 25 straipsniai) ir nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, taip padarė esminį BPK pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtų bei nepagrįstų sprendimų priėmimui. Anot kasatoriaus, teismai, pripažindami, jog bendrininkavimas atimant gyvybę kitam žmogui galimas ir veikiant netiesioginės tyčios forma, netinkamai išaiškino bei taikė BK 24 ir 25 straipsnius, kuriuose numatytas bendrininkavimas yra galimas tik esant tiesioginės tyčios formai. Skundžiamuose teismų sprendimuose yra konstatuota, kad kasatorius kartu su kitu nuteistuoju D. K. nusikalstamą veiką vykdė netiesioginės tyčios forma. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada paneigia bendrininkavimą, nes konstatuojama, kad nebuvo tartasi dėl konkretaus tikslo – kito žmogaus gyvybės atėmimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad susitarimas daryti nusikalstamą veiką buvo neapibrėžtas, apėmęs tiek sunkų sveikatos sutrikdymą, tiek gyvybės atėmimą, nes jei vienas iš nuteistųjų turėjo tikslą tik sunkiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam, tai jis negali atsakyti už gyvybės atėmimą. Bendrininkų atsakomybė gali kilti tik tada, kai yra susitariama tyčia vykdyti konkrečią nusikalstamą veiką, siekiant konkretaus tikslo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika įvykdyta netiesioginės tyčios forma, o tai reiškia, jog negalima abiejų nuteistųjų veiksmų įvertinti kaip bendrininkų ir kiekvienas iš nuteistųjų privalo atsakyti už konkrečius savo veiksmus pagal kilusias pasekmes. Dėl to kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jis veikė bendrininkų grupe kaip vykdytojas. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas galėjo tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų visumos. Tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų, padarytų vienu kojos smūgiu į pilvo sritį. Dėl to ir skundžiamų sprendimų motyvai (dėl smurto intensyvumo, smūgių sudavimo į galvą ir kitas kūno vietas, nuteistųjų suvokimo savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad gali būti atimta gyvybė), pripažįstant abu nuteistuosius nusikaltimo vykdytojais, yra neteisingi. Teismai, nustatydami bendrą susitarimą atimti gyvybę kitam žmogui, nepagrįstai pagrindinę reikšmę skyrė smurto intensyvumui ir smūgių sudavimui į galvą, t. y. aplinkybėms, neturėjusioms jokios įtakos padariniams atsirasti, nes mirtini sužalojimai padaryti vienu kojos smūgiu į pilvo sritį. Be to, teismai neįvertino šio mirtino sužalojimo, padaryto vienu smūgiu, susitarimo atimti gyvybę kitam žmogui taikymo aspektu. Kartu tai reiškia, kad toks vienas smūgis objektyviai negalėjo būti suduotas vienu metu dviejų asmenų, t. y. abu nuteistieji negali būti vykdytojai. Tai, kad toks smūgis (spyris) į pilvą išoriškai negali būti vertinamas kaip pavojingas, pripažino ir teismai, teigdami, kad pavojus nukentėjusiojo gyvybei daugiausiai kilo dėl smūgių į galvą. Todėl kasatorius teigia, kad nei sudavęs šį smūgį asmuo, nei kitas net nenumatė galimų pasekmių. Anot nuteistojo, tokiu atveju, kai negalima numatyti aptariamo smūgio galimų pasekmių, negalima konstatuoti ir susitarimo atimti gyvybę kitam žmogui konkliudentiniais veiksmais. Juolab kad tokio sužalojimo pobūdis (uždaras ir išoriškai nematomas) taip pat šalina susitarimo bendrais veiksmais atimti gyvybę kitam žmogui galimybę, nes nei asmuo, sudavęs mirtinas pasekmes sukėlusį smūgį, nei kitas nuteistasis objektyviai neturėjo galimybės įvertinti galimus padarinius. Be to, byloje nėra nustatytas mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo eiliškumas (ar mirtinas trauminis poveikis buvo padarytas mušimo pradžioje, ar pabaigoje), turintis esminę reikšmę vertinant susitarimo buvimą. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti abiejų nuteistųjų veiksmus kaip bendrininkų, ir už kilusius padarinius (nukentėjusiojo mirtį) privalo atsakyti asmuo, sudavęs smūgį, sukėlusį mirtinas pasekmes, nes tik tada egzistuoja būtinoji sąlyga atsakomybei pagal BK 129 straipsnį kilti – priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių.
Nuteistasis ginčija ir teismų išvadą, kad nukentėjusysis nužudytas dėl chuliganiškų paskatų. Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai konstatavo, kad konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties ir konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji. Byloje nustatyta, jog būtent nukentėjusysis akivaizdžiai provokavo konfliktą: sąmoningai vėlavo į susitikimą; įvertindamas telefoną, naudojo žodį „gaidys“; tarėsi atimti telefoną, dėl to jam (kasatoriui) ir kitiems nuteistiesiems teko bėgti. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek ir kiti asmenys buvo neblaivūs. Dėl to skunde teigiama, kad būtent nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių asmenų nepagarbus bei provokuojantis elgesys buvo pykčio ir konflikto priežastis. Kartu kasatorius pažymi, kad muštynės vyko tamsiu paros metu, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tiek muštynės, tiek lakstymas mieste pažeidė viešąją tvarką ir kitų žmonių, nedalyvavusių konflikte, rimtį.
Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismai, vertindami kasatoriaus bei liudytojo A. M. parodymus ir mikrodalelių atsiradimo galimybes bei mechanizmą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1,
3–5 dalyse numatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Anot kasatorius, teismai liudytojo A. M. parodymus vertino šališkai, nepagrįstai juos pripažino nuosekliais bei patikimais, neatsižvelgdami į tai, jog šio liudytojo parodymai neatitinka teisėtumo ir leistinumo reikalavimų, nes jis buvo apklaustas neblaivus, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas jam (A. M.) dar darė ir neleistiną poveikį. Maža to, ir patys teismai šiuos parodymus vertino prieštaringai, t. y. viena šių parodymų dalis (dėl to, kad nukentėjusįjį mušė ir išteisintasis asmuo L. E.) vertinta kritiškai, kita tų pačių parodymų dalis (dėl to, kad nukentėjusįjį mušė ir kasatorius) vertinta kaip patikima. Kasatoriaus nuomone, šio liudytojo parodymai yra tik abstraktūs, juose nenurodytos esminės įvykio detalės (kas pirmasis spyrė, į kurią kūno vietą, kiek kartų ir pan.).
Nuteistasis nesutinka ir apeliacinės instancijos teismo atliktu kito įrodymo – mikrodalelių, rastų ant nukentėjusiojo drabužių ir nuteistojo avalynės, – vertinimu. Kasatorius nurodo, kad ant nukentėjusiojo kelnių ir marškinėlių buvo rastos mikrodalelės nuo jo (kasatoriaus) sportinių batų vidinėje pusėje esančio porolono, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog minėtas įrodymas patvirtina kito nuteistojo ir liudytojo A. M. parodymus, yra nepagrįsta, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis tik specialisto išvada, tačiau nenustatęs šių dalelių atsiradimo mechanizmo ir realių galimybių joms atsirasti iš kasatoriaus sportinių batų vidinės pusės ant nukentėjusiojo rūbų, šį spardant, nors pačių spardymo požymių (batų dėmės, sutepimai ir pan.) nebuvo rasta. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apie nepasitvirtinusias abejones dėl galimybės mikrodalelėms atsirasti ikiteisminio tyrimo metu (t. y. po įvykio). Skunde nurodomos datos, kada buvo paimti (2011 m. spalio 27 d.) nukentėjusiojo rūbai bei atlikta jų apžiūra (2011 m. lapkričio 8 d.), ir teigiama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių šių rūbų tinkamą supakavimą ir izoliavimą nuo kitų rūbų ar daiktų, nors specialisto išvadoje pažymėta, jog visi tiriamieji objektai (rūbai, batai) pateikti supakuoti. Kasatorius teigia, kad nėra paneigta galimybė, jog po nukentėjusiojo rūbų apžiūros šie galėjo liestis su kasatoriaus rūbais, nes apžiūros protokole nėra duomenų apie rūbų supakavimą atlikus jų apžiūrą. Teismai neįvertino ir aptariamo procesinio veiksmo – daiktų (drabužių, avalynės) apžiūros – atlikimo mechanizmo, t. y. ar po vienų rūbų apžiūros buvo nuvalytas stalas, ar jo nenuvalius buvo dedami kiti drabužiai, nes taip apžiūrint daiktus šie užteršiami vieni kitų mikrodalelėmis. Kasatorius mano, kad, neišsiaiškinus tokių aplinkybių, byloje buvo klaidingai nustatyta sportinių batų vidinės pusės mikrodalelių atsiradimo ant mirusiojo rūbų priežastis, t. y. kad šios dalelės ant nukentėjusiojo rūbų atsirado ne netinkamai elgiantis su paimtais tyrimui reikšmingais daiktais, o jam (kasatoriui) neva spardant nukentėjusįjį. Byloje nėra nustatyta kur ir kaip buvo laikomi minėti drabužiai visą laiką nuo jų poėmio iki apžiūros, kodėl nebuvo apžiūrėtos ir tinkamai supakuotos nukentėjusiojo kelnės, ant kurių ir buvo rasta mikrodalelių nuo kasatoriaus batų vidinės pusės, kur jos (kelnės) buvo po poėmio, ir pan. Kasatorius pažymi ir tai, kad byloje nustatyta, jog ant išteisintojo L. E. bliuzono yra trijų tipų cheminiai pluoštai, kurie yra vienodi su V. S. kelnių audeklo atitinkamais pluoštais. Tačiau skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad L. E. nemušė nukentėjusiojo, t. y. kad šie asmenys fiziškai nekontaktavo. Anot kasatoriaus, tai tik dar kartą patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu visi rūbai buvo laikomi kartu vienoje krūvoje ir tik dėl to jo rūbų mikrodalelės atsirado ant nukentėjusiojo rūbų.
Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į duomenis, gautus išslaptinus operatyvinio tyrimo byloje esančius jo (kasatoriaus) pokalbius, o apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog šie duomenys nepaneigia jo kaltės, nes susirašinėjimuose elektroninėje erdvėje jis iš viso neigia dalyvavęs įvykiuose. Kasatorius aptaria trumposios žinutės, siųstos nuteistajam D. K. sužinojus apie nukentėjusiojo mirtį, ir jo (kasatoriaus) pokalbių su liudytojomis L. K. ir J. G. turinį, nuteistojo D. K. parodymus bei akistatos su L. E. metu nurodytas aplinkybes ir teigia, kad būtent šie duomenys paneigia teismų išvadas, jog nukentėjusįjį spardė ir jis.
Nuteistojo L. I. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Kasacinio skundo argumentai, kad bendrininkavimas, padarant tyčinį nužudymą netiesiogine tyčia, yra negalimas, neteisingi. Iš tikrųjų bendrininkavimas dažniau nustatomas baudžiamosiose bylose, kuriose nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia, tačiau tai nereiškia, kad yra neįmanomos situacijos, kai susitarę daryti nusikalstamą veiką keli asmenys suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jų veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nagrinėjamoje byloje padaryta išvada dėl bendrininkavimo padarant tyčinį nužudymą, bendrininkams veikiant netiesiogine tyčia, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose formuojamą praktiką (žr. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-895/2015). Byloje nustatyta, kad L. I. ir D. K., smurtaudami prieš nukentėjusįjį, veikė susitarę. Pakaltinami asmenys, bendrai suduodantys smūgius rankomis bei kojomis į nukentėjusiojo galvą, pilvą, kitas kūno vietas, suvokia, kad tokia veika gali sukelti pavojingus padarinius. Jei tokioje situacijoje dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis miršta, bendrininkų veiksmai kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas, net ir tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra tik vienas vieno bendrininko suduotas smūgis. Pagal teismų praktiką bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno iš bendrininkų vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011).
Vertinant bendrininkų panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, veiksmų sutartinumą darytina išvada, kad nuteistųjų L. I. ir D. K. tyčia buvo vienoda, nuteistieji, darydami BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką, veikė kaip bendravykdytojai, priežastinis ryšys yra tarp abiejų bendrininkų veiksmų ir atsiradusių padarinių.
Teismų išvada, kad veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, yra tinkamai motyvuota. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino įvykio aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad konfliktas kilo dėl menkavertės dingsties. Kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių asmenų provokuojančio, nepagarbaus elgesio, šių asmenų neblaivumo nėra pagrindas paneigti byloje padarytą išvadą, jog nužudymas buvo įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų. Dėl menkos dingsties (nukentėjusiojo vėlavimo, telefono nepirkimo, menamo jo pagrobimo) kilęs konfliktas išsivystė į nukentėjusiojo ir jo draugų vijimąsi mieste per kiemus, intensyvių smurtinių veiksmų atlikimą namo kieme. Tokia neadekvati nuteistųjų reakcija į nukentėjusiojo veiksmus rodo, kad buvo veikiama dėl chuliganiškų paskatų. Tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta tamsiu paros metu, kad nenustatyti konflikte nedalyvavę asmenys, kurių rimtis būtų sutrikdyta, veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą galimybės nepaneigia. Veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą lemia ne padarinių atsiradimas ar neatsiradimas, o veiksmų atlikimo paskatos.
Dėl kasatoriaus nurodomų esminių procesinių pažeidimų, padarytų vertinant įrodymus
Kasacinėse nutartyse nuolat pažymima, kad BPK 376 straipsnio 1 dalis kasacinės instancijos teismą skundžiamus nuosprendžius ir nutartis įpareigoja patikrinti tik teisės taikymo aspektu. BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, t. y. kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti, tačiau tokią išvadą kasacinės instancijos teismas gali daryti tik nustatęs, kad įrodymai buvo renkami, tiriami, vertinami nesilaikant BPK nustatytos tvarkos. Nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriuose, kaip ir nuteistojo L. I. skunde, teigiama, jog įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas gali patikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu, tačiau kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti, vertintini įrodymus, iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai pagrįsti BPK nustatyta tvarka ištirtais įrodymais, teismų išvados grįstos įvertinus įrodymų visumą. Kasatoriaus nuteistojo L. I. nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis grindžiamas argumentais, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl liudytojo A. M. parodymų vertinimo, dėl mikrodalelių nuo nuteistojo sportinių batų, dėl nuteistojo susirašinėjimo socialiniame tinkle bei SMS. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kurie pagrįstų išvadą, jog vertinant bylos įrodymus būtų padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo (liudytojo A. M. parodymų nepatikimumo, dėl nukentėjusiojo bei nuteistojo drabužių netinkamo saugojimo, galėjusio lemti užsiteršimą mikrodalelėmis, dėl nuteistojo susirašinėjimo socialiniame tinkle bei SMS žinutės turinio netinkamo vertinimo) nėra grindžiami konkrečiais BPK nuostatų pažeidimais, galbūt padarytais nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neteisingu įstatymų nuostatų aiškinimu bei taikymu kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose. Kasacinio skundo teiginiai, kuriuose nėra teisinių argumentų apie proceso metu padarytas konkrečias teisės taikymo klaidas, negali būti pagrindas kasaciniam skundui tenkinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo L. I. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda