BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-622-495/2015
Teisminio proceso Nr.1-75-1-00103-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.3.2.8.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 2.4.6.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 23d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės – Zalieckienės,
teisėjų Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Živilei Vološinienei,Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistajam R. K.,
gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 14 metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
- K. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčiosnusikaltimo požymių.
Iš R. K. nukentėjusiajai J. K. priteista 521,32 Eurturtinei žalai atlyginti, Šiaulių teritorinei ligonių kasai – 1221,58 R. T. gydymo išlaidoms atlyginti.
Nukentėjusiosios J. K. Lt (289,62 Eur) civilinis ieškinysdėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
- K. nuteistas už tai, kad jis,2014-02-24 laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 16.00 val., buto virtuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įžūliu elgesiu ir demonstruodamas aiškų asmens negerbimą, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia sudavė ne mažiau kaip dvidešimt vieną smūgį rankomis, kojomis ir žarstekliu nukentėjusiajam R. T. į įvairias kūno vietas ir galvos sritį, taip padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinės akies apatiniame voke ir viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kairėje kaklo pusėje, dešinėje alkūnėje, nugaroje ir abiejose pėdose, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairėje krūtinės ląstos pusėje, kairiame petyje, abiejose nugaros pusėse, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairiame dilbyje ir kairės čiurnos vidinės kulkšnies, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nosies kaulų ir dešinio žandinio ančio sienelių lūžius, kairės krūtinės ląstos pusės VI-VIII šonkaulių lūžius vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko 2014 m. vasario 28 d. 18.05 val. R. T., išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, mirė. Tokiu būdu R. K. dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. T..
Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde prašoŠiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą byloje liudytoju apklausti Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėją A. S., kuris jo byloje atliko pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šis tyrėjas yra susijęs giminystės ryšiais su nukentėjusiaisiais. Tokiu būdu teismas neištyrė visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nepašalino abejonių ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau- Paktas) 14 straipsnio 3 dalies „e“ punkto nuostatas, garantuojančias gynybai teisę, kad jos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Nepagrįstai teismas atmetė jo prašymą byloje liudytoja apklausti jo močiutę E. J., kuri patvirtintų jo parodymus, kad jis pas R. T. antrą valandą nebuvo, kai F. Š. jam skambino, o jis buvo pas močiutę. Šį jo prašymą teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog močiutė gali neprisiminti šių aplinkybių, kas patvirtina teismo išankstinį nusistatymą prieš jį ir teismo šališkumą. Be to, teismas tokiu būdu nepatikrino jo parodymų bei iškeltos versijos. Apklausus jo minimą liudytoją būtų patvirtinta, kad nukentėjusioji J. K. byloje davė melagingus parodymus. Taip pat nepagrįstaibuvo atmestas ir jo prašymas apklausti byloje liudytoju M. R., motyvuojant tuo, jog jis (apeliantas) bandė suklaidinti teismą. Liudytojas R. B. apklausos metu parodė, jog jam M. R. pasakojo, kad mušė R. T.. Tokiu būdu byloje liko nenustatyta, ar M. R. naudojo prieš R. T. smurtą, liko neįvertinti ir liudytojo R. B. parodymai.
Nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių teismo išvados, jog jis iš karto po nusikaltimo padarymo nukentėjusiajai J. K. darė poveikį, kad ši duotų melagingus parodymus. Iš pačios nukentėjusiosios 2014-02-26 duotų parodymų matyti, kad jis jai negrasino, jog jo neišduotų, nevertė duoti melagingus parodymus. Melagingus parodymus ji davė dėl to, kad jo bijojo, nes žinojo, jog jis neseniai grįžo iš kalėjimo.
Apeliantas skunde pažymi ir tai, jog jo byla buvo išnagrinėta pažeidžiant ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Pakto 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio nuostatas, garantuojančias jam teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Nepagrįsti teismo motyvai, kad R. B. siekia suklaidinti teismą, jog apeliantą ir liudytoją R. B. sieja tamprūs ryšiai, nes jie abu už viešosios tvarkos pažeidimą buvo nuteisti (duomenys neskelbtini) teismo 2015-03-09 nuosprendžiu. Neteisėta, apelianto įsitikinimu, buvo šią jo baudžiamąją bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sudėtis. Teisėjas Bronius Zalaga negalėjo nagrinėti šios jo bylos, nes jis apeliacine tvarka nagrinėjo jo baudžiamąją bylą dėl (duomenys neskelbtini) teismo 2015-03-09 nuosprendžio, todėl turėjo išankstinę poziciją jo atžvilgiu. Be to, (duomenys neskelbtini) teismo 2015-03-09 nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme. Dėl paminėtos situacijos, apelianto manymu, reikėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tikslu išsiaiškinti, ar toks teisėjo B. Zalagos dalyvavimas procese neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio, 138 straipsnio 6 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Pakto 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Teismo išvados, kad jis nukentėjusiajam R. T. į įvairias kūno vietas sudavė ne mažiau kaip 21 smūgį rankomis, kojomis ir žarstekliu, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tyrimo metu specialistui buvo pateiktas žarsteklis, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, jog nustatyti, kuo konkrečiai buvo padaryti sužalojimai, nėra galimybės. Nukentėjusioji J. K. teisme parodė, jog jai R. T. sakė, kad buvo mušamas žarstekliu, tačiau nepasakė, kas konkrečiai jį mušė. J. K. teigė pati supratusi, kad R. T. žarstekliu mušė jis (apeliantas). Kita vertus, nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino matęs, kad būtent jis R. T. mušė žarstekliu. Taigi teismo išvada, kad jis mušė R. T. žarstekliu nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais,tai tik nukentėjusiosios J. K. spėlionės.
Nepagrįstai, apelianto nuomone, jo veiksmai kvalifikuoti ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. R. T. iš karto buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai ir tik paskui, praėjus kuriam laikui jis ligoninėje mirė. Dėl paminėtų aplinkybių jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstai inkriminuotos jam chuliganiškos paskatos, nusikaltimas padarytas ne viešoje vietoje. Be to, jis neturėjo išankstinio sumanymo ar tikslo R. T. nužudyti, jis norėjo jį tik sumušti ir taip pamokyti.
Be kita ko, mano, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta, nemotyvuota, teismas visapusiškai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.
Teismo posėdžio metu nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
Apeliantas skunde teigia, jog jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas. Vienas iš teisėjų kolegijos narių – teisėjas Bronius Zalaga, negalėjo dalyvauti jo baudžiamosios bylos nagrinėjime, nes jis apeliacine tvarka nagrinėjo jo baudžiamąją bylą dėl (duomenys neskelbtini) 2015-03-09 nuosprendžio, todėl turėjo išankstinę poziciją jo atžvilgiu. Be to, (duomenys neskelbtini) teismo 2015-03-09 nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti nešališkas subjektyviai, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė jokių duomenų, kurie rodytų bent vieno iš šių reikalavimų pažeidimą, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismo šališkumą.
Aiškinant BPK 58 ir 59 straipsnių nuostatas ir sprendžiant dėl atvejų, kai teisėjas negali vykdyti teisingumo funkcijos byloje ir privalo nusišalinti, pabrėžtina, kad: 1) teisėjas gali būti tik vienos rūšies proceso subjektas byloje ir vienintelėje instancijoje, kai priimamas galutinis procesinis sprendimas, tačiau pakartotinai nesprendžia tos pačios bylos toje pačioje instancijoje, ją grąžinus po peržiūrėjimo apeliacine ar (ir) kasacine tvarka, taip pat nedalyvauja byloje kaip teisėjas, priimantis kitus procesinius sprendimus, jei sprendė klausimus, susijusius su kardomojo kalinimo, jo pratęsimo klausimo sprendimu, procesinių prievartos priemonių sankcionavimu, proceso dalyvių skundais toje byloje; 2) jis negali būti šeimos narys ar giminystės ryšiais susijęs su bet kuriuo iš proceso dalyvių; 3) nei jis, nei jo šeimos nariai ar giminaičiai neturi būti asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. BPK 58straipsnio 1 dalyje nurodytas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negalėtų būti laikomas nešališku ir privalėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. BPK 58straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai.
Nagrinėjamu atveju BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių bylą apygardos teisme nagrinėję teisėjai šiame baudžiamajame procese negalėjo dalyvauti, nenustatyta. Tuo tarpu tai, jog pirmosios instancijos teismo vienas iš trijų teisėjų nagrinėjo kitą R. K. bylą apeliacine tvarka, taip pat nėra ta aplinkybė, dėl kurios šis teisėjas objektyvia ar subjektyvia prasme turėtų būti laikomas šališku. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), tačiau netikrina ir nevertina nagrinėjančių baudžiamąsias bylas bendros kompetencijos teismų sudėties teisėtumo.
Be kita ko, apeliantas pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja ir su skundžiamame nuosprendyje teismo padarytomis išvadomis dėl liudytojo R. B. sąsajų su nuteistuoju (R. K.) bei šio liudytojo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumo vertinimu. Laikyti šiuos apelianto skundo argumentus pagrįstais ir pripažinti pirmosios instancijos teismą buvus šališku taip pat nėrapagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išnagrinėtose kasacinėse bylose yra pažymėjęs, jog vien tik kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos bylą išnagrinėjusių teisėjų šališkumu(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-303/2015, 2K-333-511/2015, 2K-348-303/2015, 2K-354-511-2015 ir kt.).
Dėl įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nepašalino byloje esančių abejonių, neteisingai vertino nukentėjusiosios J. K. parodymus, kitus byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas,dėl ko byloje buvo priimtas neteisingas procesinis sprendimas ir jis nepagrįstai nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog ne kitas asmuo, o būtent R. K., 2014-02-24 laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 16.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje,R. T. sudavė ne mažiau kaip dvidešimt vieną smūgį ir padarė kaltinime nurodytus sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, 2014-02-28 18.05 val. ligoninėje mirė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokią išvadą apygardos teismas padarė, ištyręs, patikrinęs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek visumoje.
Byloje liudytojų F. Š., P. B., M. P. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną jie kartu su R. K. apie 12-13 valandą buvo susitikę prie kultūros namų, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu jie kalbėjo apie tai, kad R. T. yra „ožys“, t.y. bendradarbiauja su policija, teikia pareigūnams informaciją.Tai pasakė kartu su jais buvęs M. R.. Šių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu neneigė ir apeliantas. R. K., apklausiamas teisme, parodė ir tai, jog M. R. įtikino jį, kad už tai reikia R. T. sumušti. Tiek minėti liudytojai, tiek apeliantas patvirtino, jog pas R. T. į namus jie ėjo keturiese – F. Š., P. B., M. P., R. K.. M. R. kartu su jais į nukentėjusiojo namus nėjo.
Dėl tolimesnių įvykio aplinkybių apelianto ir minėtų liudytojų parodymai nesutapo. Apeliantas teisiamojo posėdžio metu pripažino tik tai, jog atidariusiam duris R. T., jissudavė vienintelį smūgį į galvą, ir tai padarė F. Š. liepimu.Daugiaufizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jį mušė F. Š. ir P. B., o taip pat galimai,jo išeinant iš R. T. namų sutiktas, M. R.. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog tokie apelianto tik teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra paneigti kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Liudytojai F. Š. ir P. B. apklausų metu nuosekliai patvirtino, jog nuėjus pas R. T. į namus, būtent R. K. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą, vertė jį prisipažinti esant „ožiu“. Abu liudytojai parodė, jog nuteistasis R. T. smūgį į galvą sudavė vos šiam atidarius buto duris, po ko nukentėjusysis nukrito virtuvėje ant grindų. R. T. gulint virtuvėje ant grindų, R. K. toliau prieš jį naudojo fizinį smurtą. Liudytojas F. Š. parodė matęs, jog R. T. gulint kniūpščiam prie pečiaus, R. K. sudavė dar du smūgius į petį, vėliau, prispaudęs nukentėjusįjį prie grindų ir suėmęs jam už kaklo,dar keletą kartų kojos keliu smūgiavo pastarajam į šoną. Šiuos savo parodymus liudytojas F. Š. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu.Apklausų metu liudytojas F. Š. tai, jog jam matant R. K. R. T. mušė su odinėmis pirštuotomis pirštinėmis, ties kurių riešu buvo baltas kailiukas.Vėliau mieste R. K. prie jų atėjo jau neturėdamas šių pirštinių. Liudytojas P. B. apklausų metu taip pat patvirtino matęs, jog be paminėto smūgio į galvą, R. K.. T. sudavė ir dar pora smūgių į galvą, buvo ant pastarojo atsisėdęs. Tiek vienas, tiek kitas liudytojas parodė, jog suduodamas smūgius, apeliantasliepė nukentėjusiajam prisipažinti, kad šis yra „ožys“. Abu liudytojai nuosekliai apklausų metu patvirtino ir tai, jog jiems būnant R. T. namuose niekas kitas, išskyrus R. K., prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nenaudojo.Be to, nurodė, jog jie nebuvo visą laiką šalia R. K. ir nukentėjusiojo, buvo nuėję į kambarį, po ko išėjo iš R. T. namų ir jį paliko vienu du su nuteistuoju, kas tik patvirtina, jog šie liudytojai apelianto visų nukentėjusiajam suduotų smūgių negalėjo matyti.
Pagrįstai F. Š. ir P. B. parodymams patikrinti, apygardos teismas BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsino ir kartu su minėtais asmenimis nukentėjusiojo namuose buvusio M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Būtentšie liudytojo M. P. parodymai patvirtinane tik liudytojų F. Š., P. B. parodymus, bet ir kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Liudytojas M. P. 2014-03-03 vykusios apklausos metu, kaip ir liudytojai F. Š., P. B., patvirtino, jog apeliantas duris atidariusiam R. T. sudavė smūgį į veidą, nugriuvusiam R. liepė pasisakyti, kad yra „ožys“. Be kita ko liudytojas parodė, jog bandė sudrausminti R. K., atitraukti nuo R. T., tačiau šis neklausė ir liepė nesikišti.Liudytojas M. P., kaip ir liudytojai F. Š., P. B., parodė, jog išėjus iš kambario ir išeinant iš nukentėjusiojo namų bei ten kartu su R. T. paliekant R. K., matė virtuvėje ant grindų kraujo dėmes.Liudytojas taip pat patvirtino, kad be R. K. asmuo nukentėjusiojo nemušė.Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog kaltinime nurodytu laiku įvykio vietoje visų buvusių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa, jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas kritiškai, kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertino liudytojo M. P. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Nors liudytojas M. P. teisme paneigė savo laisva valia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymusapie apelianto prieš nukentėjusįjį naudotą smurtą (aplinkybę, kad liudytojas parodymus davė niekieno neverčiamas, teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas M. P. apklausą atlikęs tyrėjas A. B.), tačiau teismui nesugebėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasties.
Kaip jau minėta, paminėtų liudytojų parodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.
Byloje nukentėjusiąja apklausta nužudytojo sugyventinė J. K. apklausų metu patvirtino, jog įvykio dieną grįžusi į namus apie 17 val. rado R. T. gulintį lovoje su striuke ir kepure. Priėjusi arčiau pamatė, kad sugyventinis sumuštas, jam buvo praskelta lūpa, ant veido matėsi pradėjusios mėlynuoti sumušimo žymės, nubrozdinimai, nors jai ryte išvažiuojant iš namų pas jį jokių sumušimų nebuvo. R. T. skundėsi jai dideliu galvos skausmu, baiminosi, kad nebūtų smegenų sukrėtimo. Virtuvėje, prie pečiaus, ant grindų ji aptiko nemažas kraujo dėmes. Nukentėjusiajai sugyventinis pasakojo, kad buvo atėję R. K., M. P., F. Š.. Nukentėjusiosios teigimu, R. T. kaip mušeiką vis minėjo R. K., sakė, kad R. jį mušė su jų namuose esančiu žarstekliu. Apie tai, kad jį būtų mušę ir kiti, kartu su R. K. buvę, vaikinai, R. T. neminėjo. Be paminėtų aplinkybių J. K. apklausų metu parodė ir tai, jog įvykio dieną, apie 17.30 val. kurdama namuose pečių, rado R. K. priklausančias juodas odines pirštine su baltu kailiuku. Pamanė, kad būtent su jomis R. K. ir mušė R. T., todėl jas įmetė į šiukšlių kibirą. Nukentėjusioji parodė, jog tos pačios dienos vakarą pas juos į namus atėjęs R. K. prašė pirštines sudeginti, ką ji baimindamasi ir pažadėjo jam padaryti. Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad būtent nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktas pirštines, kaip tas, su kuriomis R. K. mušė R. T., pateikus daiktų parodymo atpažinti metu ir atpažino liudytojas F. Š.. Beje, pats apeliantas teisiamojo posėdžio metu taip pat pripažino, kad R. T. namuose įvykio dieną paliko pirštines ir prašė nukentėjusiosios jas sudeginti.
Faktą, jog ne kas kitas, o būtent R. K. prieš R. T. naudojo fizinį smurtą, jis padarė nukentėjusiajam nustatytus kūno sužalojimus,lėmusius pastarojo mirtį, be paminėtų aplinkybių patvirtina ir nukentėjusiosios J. K. parodymai apie apelianto nurodymą jai sakyti, kad sugyventinis susižalojo nukritęs nuo laiptų.Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų J. K. grasinęs, jog ši duotų melagingus parodymus. Tai teisiamojo posėdžio metu paneigė ir pati J. K.. Kita vertus, vien tos aplinkybės, kad pastarasis liepė nukentėjusiajai sakyti, jog R. T. susižalojo nukrisdamas nuo laiptų, prašė sudeginti pečiuje įkištas pirštines, žarsteklio sulankstymas jos akivaizdoje, J. K. žinojimas apie R. K. kriminalinę praeitį, tai, kad jis neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, neabejotinai galėjo įtakoti ir įtakojo nukentėjusiosios baimę bei apsisprendimą įvykio dieną nurodyti melagingas aplinkybes. Nepaisant to, vėliau nukentėjusioji byloje davė teisingus parodymus, kurie atskirų apklausų metu dėl esminių aplinkybių sutampa ir yra nuoseklūs, atitinka ir kitų įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes. Be to, juos fragmentiškai patvirtina ir paties apelianto parodymai. Kaip jau minėta, R. K. teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad paliko pas R. T. namuose pirštines ir prašė nukentėjusiosios jas sudeginti. Patvirtino nuteistasis ir tai, kad antrą kartą įvykio dieną atėjęs į R. T. namus jis sulankstė ten buvusį žarsteklį.
Tai, kad įvykio vietoje buvusių liudytojų pirmiau išdėstytais parodymais nėra pagrindo abejoti, patvirtina ir byloje esančios specialistų išvadosNr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriomis R. T. nustatyti kūno sužalojimai atitinka liudytojų nurodytą smūgių sudavimo lokalizaciją. Specialistų išvadomis nustatyta, jog R. T. buvo padaryti šie sužalojimai:kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, nosies kaulų ir dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai, kairės krūtinės ląstos pusės VI-VIII šonkaulių lūžiai vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, muštinė žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinės akies apatiniame voke ir viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kairėje kaklo pusėje, dešinėje alkūnėje, nugaroje ir abiejose pėdose, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairėje krūtinės ląstos pusėje, kairiame petyje, abiejose nugaros pusėse, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje ir kairės čiurnos vidinės kulkšnies. Specialisto išvadomis nustatyta ir tai, jog sužalojimai atsirado kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, ne mažiau kaip dvidešimt vieno trauminio poveikio pasėkoje, kas paneigia apelianto teiginius, jog jis tiek smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Be to, nustatyta, jogsužalojimų visuma nėra būdinga griuvimo traumai. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku – 2014-02-24. R. T. mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio.
Apeliantas neigia, jog dalį sužalojimų R. T. padarė, panaudodamas namuose rastą žarsteklį. Šiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo tikėti. Iš tikrųjų teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog nėra galimybės nustatyti, kuo konkrečiai buvo padaryti sužalojimai R. T., nes sužalojimuose nėra užsifiksavę žalojantį paviršių identifikuojantys požymiai. Kita vertus, tokia eksperto išvada, kolegijos vertinimu, nepaneigia kaltinime nurodytos aplinkybės, jog padarant nukentėjusiajam sužalojimus buvo panaudotas žarsteklis. Nukentėjusioji J. K., kaip jau minėta ikiteisminio tyrimo metu bei teisme vykusių apklausų metu nuosekliai nurodė, jog jai R. T. pasakojo, kad R. K. jį mušė su žarstekliu. Beje, aplinkybę, jog R. T. iš tikrųjų buvo mušamas žarstekliu pripažino ir pats apeliantas, atliekant pastarojo ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Aplinkybės, jog nukentėjusysis R. T. buvo mušamas virtuvėje, kraujo dėmės buvo rastos šalia pečiaus, vertinant jas paminėtų aplinkybių kontekste, taip pat tik patvirtina išvadą, jog R. T. sužalojimai buvo padaryti tame tarpe panaudojant ir įvykio vietoje buvusį žarsteklį.
Be kita ko, pažymėtina ir tai, jog apžiūrint įvykio vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kraujo dėmės buvo aptiktos tik virtuvėje šalia pečiaus, kas taip pat tik patvirtina liudytojų F. Š., P. B. ir M. P. parodymus apie vietą, kurioje R. K. mušė R. T..
Išdėstytų aplinkybių kontekste būtina pažymėti ir tai, jog iš nukentėjusiosios J. K., liudytojų F. Š., P. B., M. P., D. K., I. K., o taip pat ir iš paties apelianto parodymų seka, jog pastariesiems R. T. namuose būnant įvykio dienos vakarą, prieš nukentėjusįjį niekas fizinio smurto nenaudojo. Viso vakaro metu R. T. pragulėjo kambaryje ant lovos. Duomenų, kad R. T. būtų sumuštas iki kaltinime nurodytos dienos arba tos dienos rytą, byloje taip pat nėra. Priešingai, tiek nukentėjusioji J. K., tiek liudytojai D. K., M. P. patvirtino, jog nukentėjusysis nebuvo sumuštas, ant veido nebuvo sužalojimų.
Nepagrįsti yra apelianto skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pastarojo prašymų iškviesti ir apklausti jo prašomus liudytojus, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies „e“ punkto nuostatas, garantuojančias gynybai teisę, kad jos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių.
Pažymėtina tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013 ir kt.). Teismai, spręsdami bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011). Sprendžiant iš bylos medžiagos, visi apelianto teisiamojo posėdžio metu pateikti prašymai buvo motyvuotai išspręsti. Dalis jo prašymų, atsižvelgus į byloje surinktus duomenis bei nustatytas aplinkybes, buvo patenkinta (apklaustas liudytojas R. K., nuspręsta išreikalauti kompiuterio dokumentus), dalis atmesta (netenkintas prašymas liudytojais apklausti A. S., E. J., atlikti stacionarią psichiatrijos ekspertizę). Todėl teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas rungimosi principas, buvo apklausti tik kaltinimo liudytojai, kaltinimo pusei buvo teikiamas prioritetas, nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą liudytoju apklausti tyrėją A. S., pagrįstai nurodė, jog jis neturėjo galimybės įtakoti bylos ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji J. K. teisiamojo posėdžio metu paneigė apelianto nurodytą aplinkybę, jog paminėtas tyrėjas būtų jos ar R. T. giminaitis. Bylos duomenys patvirtina ir tai, jog (duomenys neskelbtini) tyrėjas A. S. ikiteisminio tyrimo metu atliko tik kelis procesinius veiksmus (priėmė nutarimą daryti kratą, R. K. gyvenamojoje vietoje atliko kratą, pareikalavo bei priėmė iš nukentėjusiosios, R. K. pateiktus nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingus daiktus), tarp kurių nebuvo nei nukentėjusiosios J. K., nei liudytojų apklausų. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad 2014-02-26 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas jau kitą dieną – 2014-02-27, buvo perimtas tirti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų (1 t., b.l. 30). Dėl paminėtų aplinkybių įžvelgti apelianto minimo tyrėjo A. S. kokią nors neigiamą įtaką, atliekant šioje byloje ikiteisminį tyrimą bei renkant nusikalstamos veikos tyrimui reikšmingus duomenis, nėra jokio pagrindo.
Pagrįstai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, buvo atmestas ir nuteistojo prašymas byloje liudytoja apklausti jo močiutę E. J.. Pažymėtina tai, jog be to, kad apelianto parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir kito, aplinkybę, jog jis įvykio metu buvo pas močiutę, nurodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po visų liudytojų apklausos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją vertino kaip dar vieną apelianto iškeltą versiją, siekiant išvengti jam gresiančios atsakomybės. Išskyrus apelianto žodžius, šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Be to, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas 2015-05-28 teisiamojo posėdžio metu priimtoje protokolinėje nutartyje, nuteistojo močiutė E. J. yra senyvo amžiaus, todėl po įvykio praėjus daugiau nei metams laiko, pastarajai prisiminti konkrečią dieną ir valandą, kada pas ją buvo R. K., būtų sudėtinga. Juolab, kad tą dieną, pasak nuteistojo, jis neva užsukęs pas močiutę tik pavalgė ir su ja pasišnekučiavo, t.y. nieko ypatingo ir įsimintino neveikė.
Nors apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teisme nemotyvuotai buvo atmestas jo prašymas apklausti liudytoju M. R., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis teismui tokio prašymo nebuvo pateikęs. Kita vertus, tenkinti ir šį apelianto prašymą nebuvo pagrindo. Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, jog įvykio dieną kaltinime nurodytus, tame tarpe ir mirtį lėmusius, sužalojimus R. T. padarė ne kas kitas, o būtent R. K.. Iš liudytojų F. Š., P. B., M. P. parodymų matyti, jog dienos metu jiems būnant pas R. T. namuose, M. kartu su jais nebuvo, nesutiko jie jo ir išeidami iš nukentėjusiojo namų. Nuteistasis savo nenuoseklių bei prieštaringų parodymų eigoje aplinkybę, jog išeinant iš R. T. namų ir einant pas močiutę, jis sutiko M., kuris įėjo į R. T. namo laiptinę, nurodė tik teisiamojo posėdžio metu, jau po liudytojo R. B. apklausos. Tuo tarpu R. B. parodymai šioje dalyje buvo taip pat nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog R. B. ikiteisminio tyrimo metu 2014-06-23 vykusioje apklausoje apie tai, jog M. jam pasakojo sumušęs R. T., neužsiminė. Priešingai, nurodė, jog R. T. sužalojimo aplinkybės jam nėra žinomos (1 t., b.l. 99). Aplinkybę, kad M. sumušė R. T., liudytojas nurodė tik teisme (3 t., b.l. 49-50). Liudytojas teismui nesugebėjo nurodyti, kada tiksliai M. R. jam papasakojo apie jo prieš R. T. panaudotą smurtą. Iš pradžių R. B. nurodė, kad apie tai iš M. R. jis sužinojo R. K. sulaikymo dieną (2014-02-26), t.y. dar iki jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, vėliau jau teigė, kad šios aplinkybės jam tapo žinomos po 2014-06-23 vykusios apklausos. Pagrįstai kritiškai apygardos teismas šio liudytojo teisme duotus parodymus vertino ir dėl to, jog R. B. nesugebėjo teismui nurodyti, kada konkrečiai M. R. neva sumušė nukentėjusįjį R. T.. Dėl paminėtų aplinkybių kviesti ir byloje liudytoju apklausti M. R. nebuvo jokio pagrindo. Be to, kaip jau minėta, apygardos teismas liudytojo R. B. teisme duotus parodymus apie M. prieš R. T. panaudotą smurtą vertino kritiškai, kaip pastarojo siekį padėti R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, pateikė nuosprendyje tokio vertinimo motyvus, kas paneigia apelianto skundo argumentą, jog paminėto liudytojo parodymai teismo liko neįvertinti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog apeliantas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl R. T. nužudymo.
Kita vertus, kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu jo nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t.y. kad jis R. T. nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas šį apelianto veiką kvalifikuojantį požymį, nors teisingai nuosprendyje išdėstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo aspektu formuojamos praktikos ypatumus, tačiau neteisingai juos susiejo su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas aiškiai negerbiant žmogaus ar visuomenės, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nužudoma visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-446/2011, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2011). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto, pykčio ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių) (kasacinė nutartis Nr. 2K-189/2013).
Bylos duomenys patvirtina, jog R. K. su nukentėjusiuoju R. T. buvo pažįstami, bendravo.Todėl šis, turėdamas kriminalinę praeitį, įvykio dieną išgertuvių, vykusių šalia kultūros namų, metu sužinojęs, jog R. T. bendradarbiauja su policija, teikia pareigūnams informaciją, supyko ir nusprendėtai išsiaiškinti bei pastarąjį „pamokyti“. Šias aplinkybes patvirtino tiek liudytojai F. Š., P. B., M. P., tiek ir pats nuteistasis. Nukentėjusysis buvo sumuštas jo paties namuose. Nors kartu su R. K. į nukentėjusiojo namus ėjo ir paminėti liudytojai, tačiau byloje nustatyta, jog jie matė tik pirmuosius apelianto R. T. suduotus smūgius. Vėliau, liepus nuteistajam, šie nuėjo į kambarį, o pabuvę kurį laiką kambaryje, iš viso išėjo iš nukentėjusiojo namų, kur R. K. ir R. T. paliko vienu du.Tai reiškia, kad pagrindinė nusikaltimo priežastis ir tikslas buvo ne siekimas demonstruoti aiškų asmens negerbimą, parodyti panieką visuomenėje susiklosčiusioms elgesio normoms, netiesiogine tyčia padarant mirtį lėmusius sužalojimus kitam žmogui, o pirmaeilis, dominuojantis motyvas buvo „pamokyti“ patį R. T. už tai, kad šis neva bendradarbiauja su teisėsaugos pareigūnais. Taigi vidinė paskata, lėmusi apeliantą nusikalsti, nebuvo chuliganiška, buvo asmeninis pyktis, noras išsiaiškinti ir nukentėjusįjį „pamokyti“. Nors formaliai vertinant, priežastis nukentėjusiajam padaryti tame tarpe ir mirtį lėmusius sužalojimus buvo mažareikšmė, o R. K. reakcija į susidariusią situaciją, iš tiesų buvo neadekvati, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuteistasis jau eidamas pas nukentėjusįjį į namus žinojo, kad prieš pastarąjį naudos fizinį smurtą, taip pat tikruosius nusikaltimo subjekto elgesio motyvus, kuriuos jis laikė pakankamai rimtais, pripažintina, kad chuliganiškų paskatų inkriminavimas šiuo atveju nėra teisingas.Taigi nenustačius nužudymo motyvo – chuliganiškų paskatų, nėra pagrindo R. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Dėl bausmės
Nuteistojo R. K. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, pastarajam naujai skiriama ir bausmė už padarytą veiką.
Skiriant apeliantui bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimo padarymo aplinkybes (apeliantas R. T. tame tarpe ir mirtį lėmusius sužalojimuspadarė dėl menkavertės priežasties,suduodamas didelį skaičių smūgių rankomis, kojomis ir žarstekliu), tai kad baigtas nusikaltimas buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia.R. K. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Taip pat atsižvelgiama į byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei padarė būdamas praeityje tris kartus teistas. Dar vienas apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam buvo priimtas po šioje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, labai sunkų nusikaltimą R. K. padarė praėjus nepilnai dviem mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje nuteistajam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau jis teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo teismo paskirtus įpareigojimus, padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl ko teismo buvo pasiųstas atlikti likusią neatliktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį (2 t., b.l. 43-86, 3 t., b.l. 110-118). Apeliantas baustas ir administracine tvarka (2 t., b.l. 145-146). Bylos duomenys patvirtina ir tai, jog R. K. nuo 2014-01-17 yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (2 t., b.l. 142), iki sulaikymo niekur nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje (2 t., b.l. 143-144). Iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014-03-12 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog nors seniūnija gyventojų skundų dėl nuteistojo elgesio nebuvo gavusi, tačiau jai yra žinoma, jog R. K. vartoja alkoholį, yra konfliktiškas ir linkęs elgtis chuliganiškai (2 t., b.l. 141). Tuo pačiu pažymėtina tai, jog nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Ekspertizės metu nustatyta, jog R. K. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Šiuo metu R. K. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam diagnozuojamasemociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, tendencingas elgesys, atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija. Dėl dabartinės psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, dalyvauti procese, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių (2 t., b.l. 116-119).Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pažymėta ir tai, jog apeliantas, būdamas įkalinimo įstaigoje, pradėjo vartoti narkotines medžiagas – kanapes bei amfetaminą. Tyrimo metu klinikiniame vaizde vyrauja specifinio asmenybės sutrikimo simptomatika: asmenybės egocentriškumas, demonstratyvumas, jautraus tipo charakterio bruožai, emocinis nestabilumas su lengvai išprovokuojamu dirglumu, pykčiu, priešiškumu, nelanksčiu elgesiu.
Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jogperkvalifikavus R. K. nusikalstamus veiksmusiš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, jam skirtina inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatyta vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 7d. nuosprendį pakeisti.
- K. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 11 (vienuolika) metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti R. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 63 staipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014-02-26 iki 2015-10-23 bei bausmę, atliktą pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendį.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė-Zalieckienė
Teisėjai Regina Gaudutienė
Linas Šiukšta