Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas
Taikant BK 228 straipsnį didelė žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kitokia neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-416-489/2015 (2015-10-27) (tyčia)
Tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Neįrodžius asmens kaltės piktnaudžiaujant tarnyba BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, didelės žalos požymio nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo svarstymas netenka teisinės reikšmės.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-416-489/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00092-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4.
1.1.3.2;
2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
išteisintosios gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžio dalis dėl I. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir ji išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžiu I. B. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 29 MGL (3 770 Lt, t. y. 1091 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Baudžiamasis procesas dėl I. B. kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo, išteisintosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. buvo nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno teritorinės muitinės „C“ krovinių posto muitinio tikrinimo vietos UAB „G“, (duomenys neskelbtini), vyresniąja inspektore ir 2008 m. kovo 20 d. nuo 12.03 val. iki 17.55 val. tarnybos metu šioje muitinio tikrinimo vietoje atlikdama iš JAV įmonės „F“ importuotos prekės – lengvojo automobilio „Volvo XC90“ muitinį tikrinimą pagal Bendrojo administracinio dokumento Nr. 8KR10405288 (toliau – Deklaracijos) importo rinkinį, deklaracijoje nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis visas daužtas, jo vertė – 7 311 Lt (2 117 Eur), kai automobilio faktinė būklė neatitiko deklaruojamos būklės ir vertės, o faktinę jo būklę atitinkanti muitinė vertė buvo 79 100 Lt (22 909 Eur), ir kartu atlikdama muitinį tikrinimą pagal Naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (toliau – NCTS) priemonėmis įformintą tranzito deklaraciją T1 MRN: 08LTLU900007621114 (toliau – Tranzito deklaraciją), kuria deklaruotas šio automobilio tranzitas iš Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto į importuotojo pasirinkimu kitą teritorinės muitinės postą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, šiurkščiai pažeisdama jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas:
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 6, 8 punktuose įtvirtintus principus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytus reikalavimus; Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 16 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nustatančius pareigą vykdyti Valstybės tarnybos įstatyme bei kiekvieno pareigūno pareigybės aprašyme numatytas pareigas; 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 63 straipsnio, reikalavimus; 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 201 straipsnio 2 dalį, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1B-298 patvirtintų Tranzito deklaracijos duomenų priėmimo, tikrinimo ir įforminimo, Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą atliekant NCTS sistemos priemonėmis, taisyklių 19 punktą; Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1B-376 patvirtintų Muitinės postuose (išvykimo ir paskirties muitinės įstaigose) vykdomų prekių muitinės priežiūros procesų aprašymų metodinių rekomendacijų 19.1.1 punktą; Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 6.5 punktą; Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1B-815 patvirtintų Muitinės deklaracijos, kartu su ja pateiktų dokumentų ir deklaruojamų prekių muitinio tikrinimo muitinio įforminimo metu taisyklių 15.14 punktą; Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 25 punktą; Kauno teritorinės muitinės viršininko 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3B-60 patvirtinto Kauno teritorinės muitinės Krovinių „C” krovinių posto inspektoriaus pareigybės aprašymo 34.5, 34.6, 34.8, 34.11 punktus; Kauno teritorinės muitinės viršininko 2007 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3B-175 patvirtintų Kauno teritorinės muitinės Kauno „C“ krovinių posto vidaus darbo taisyklių 12.4, 13.14.3, 13.14.4, 13.14.3, 13.33.4, 13.33.7, 15.18.1 punktus:
2008 m. kovo 20 d. apie 12.03 val., gavusi iš UAB „PT“ deklaranto V. J. pranešimą su UAB „G“, kurioje įrengta prekių tikrinimo vieta, savininko atstovės J. P., kontroliavusios transporto judėjimą, padaryta žyma, kad transporto priemonė – krovininis automobilis „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba–konteinerine (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2008 m. kovo 20 d. 9 val. atvyko į prekių muitinio tikrinimo vietą (duomenys neskelbtini), atlikdama muitinį tikrinimą pagal NCTS priemonėmis įformintą Tranzito deklaraciją, neįsitikino ir nepatikrino, ar šis krovininis automobilis su puspriekabe–konteinerine ir Tranzito deklaracijoje nurodyta preke – lengvuoju automobiliu „Volvo XC90“, yra pateikti muitiniam tikrinimui pranešime (žymoje) nurodytoje prekių tikrinimo vietoje ir kad taip ši prekė pristatyta į paskirties įstaigą, o iš tikrųjų aprašytų krovininio automobilio su puspriekabe–konteinerine bei prekės nesant muitinio tikrinimo vietoje, NCTS pažymėjo, kad tranzito procedūra pagal Tranzito deklaraciją tinkamai užbaigta; tuo pačiu metu gavusi iš UAB „PT“ deklaranto V. J. Deklaracijos Nr. 8KR10405288 importo rinkinį, kuriuo išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai buvo deklaruota UAB „PT” vardu iš JAV įmonės „F”, importuota prekė – lengvasis automobilis „Volvo XC90“. Atlikdama muitinį tikrinimą pagal šią Deklaraciją, I. B. ją nepagrįstai priėmė ir pasirinko tikrinti nepateikus muitinei Deklaracijoje nurodytos prekės ir nesant rašytinio leidimo šią prekę pateikti vėliau, nepatikrinusi, ar deklaruojama prekė pateikta muitinei, šį Deklaracijos priėmimo ir pasirinkimo tikrinti sprendimą nepagrįstai įformindama, jos „J“ langelyje „Paskirties įstaigos tikrinimas“ nurodant Muitinės departamento direktoriaus 2000 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 96 „Dėl muitinio tikrinimo būdų, prekių siuntos deklaravimo būdų ir muitinio tikrinimo rezultatų klasifikatorių patvirtinimo” patvirtinto Muitinio tikrinimo būdų klasifikatoriaus (toliau – Klasifikatoriaus) nustatytą tikrinimo būdo kodą 111, kuris reiškia, kad „patikrinta muitinės deklaracija“. Privalėdama atlikti muitinės procedūrai įforminti ir atlikti reikalingos informacijos ir kartu su bendruoju dokumentu būtinų pateikti dokumentų, kurie ASYCUDA sistemoje pačios pasirinkimu buvo nukreipti į raudonąjį tikrinimo kanalą, bei prekių vertės patikrą, I. B. ignoravo tai, kad kartu su Deklaracija pateikta juridinės galios neturinti ir teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkanti turto vertintojo UAB „PA“ 2008 m. kovo 14 d. deklaruojamo automobilio „Volvo XC90“ vertinimo ataskaita Nr. 20080317-6-4, kurioje buvo užfiksuota, kad automobilio vertė dėl apgadinimo (sužalojimo) yra 12 242 Lt (3 546 Eur), kai tokia vertinimo ataskaita nebuvo pagrindo remtis apskaičiuojant muitą, kitus mokesčius bei rinkliavas, ir toliau muitinės procedūros įforminimo veiksmus atliko nepareikalavusi iš importuotojo (deklaranto) tokiu atveju privalomai surašytino importuojamo automobilio defektų, atsiradusių dėl sužalojimo, akto ir garantijos, kurios dydžio, apskaičiuojamo teisės aktuose nustatyta tvarka, pakaktų galinčios atsirasti muitinės prievolės įvykdymui užtikrinti. Po to, nesant muitinei pateiktos Deklaracijoje nurodytos prekės ir rašytinio leidimo šią prekę pateikti vėliau, nepatikrinusi, ar deklaruojama prekė pateikta muitinei, ir nepatikrinusi šios prekės pagal pačios pasirinktus išvardytus tikrinimo būdų kodus, I. B. nepagrįstai atliko kitus veiksmus, kuriais įformino išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrą – BAD importo rinkinyje Nr. 8KR10405288 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilio „Volvo XC90“ muitinį tikrinimą ir jo rezultatus, kuriuos patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu. Šiomis aplinkybėmis I. B. sudarė sąlygas automobilį importuojantiems asmenims išvengti pagal faktinei automobilio būklei atitinkančią jo muitinę vertę papildomai priskaičiuotinų mokesčių – 21 126 Lt (6 118 Eur), iš kurių 7 089 Lt (2 053 Eur) sudaro importo muitas ir 14 037 Lt (4 065 Eur) PVM, apskaičiavimo bei sumokėjimo į valstybės biudžetą. Dėl šių I. B. veiksmų valstybė patyrė didelę žalą, nes nebuvo užtikrinta galimybė teisingai apskaičiuoti į valstybės biudžetą ir išieškoti papildomai priskaičiuotus mokesčius, savo veiksmais ji iškraipė valstybinės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijas ir veiklos principus, sulaužė muitinės tarnautojo priesaiką, diskreditavo muitinės tarnautojo vardą.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisindamas I. B., konstatavo, kad apylinkės teismas iš esmės pažeidė BPK nuostatas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad darydamas išvadas dėl nuteistosios kaltės pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik niekuo realiai nepagrįstomis prielaidomis, o ištirti įrodymai duoda pagrindą teigti, jog I. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė tyčios pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvimą I. B. veiksmuose, t. y. teismas padarė pagrįstą išvadą, kad muitinės deklaracijoje nurodytas automobilis „Volvo XC90“ muitiniam patikrinimui Kauno teritorinės muitinės „C“ krovinių posto muitinio tikrinimo vietoje (duomenys neskelbtini) nebuvo pateiktas ir muitinės tarnautoja I. B. šio automobilio neapžiūrėjo, tačiau byloje nenustatyta, kad ji tyčia veikė priešingai tarnybos tikslams, numatydama, kad valstybė dėl to patirs didelę žalą, t. y pasinaudojo savo tarnybine padėtimi kryptingai siekdama, kad kiti asmenys išvengtų muitinės mokesčių, o ne dėl aplaidumo, t. y. taip veikė dėl didelio darbo krūvio, nepakankamo atidumo ar kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, byloje nenustatyta, kad I. B. turėjo motyvą, iš kurio būtų galima spręsti apie jos tyčią pažeisti kaltinime nurodytus norminius aktus.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistoji valstybės tarnautojo vardą diskreditavo taip, kad padarė didelės neturtinio pobūdžio žalos valstybei bei jos interesams ir dėl to būtų galima spręsti apie tokį veikos pavojingumą visuomenei, kuris būtų pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti ir kuriai įvertinti būtų neveiksmingos ir nepakankamos kitų teisės šakų normos.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Zuzevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį, kuriuo I. B. išteisinta, ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtas nuosprendis naikintinas dėl teismo padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, neaptarė ir neišanalizavo esminių kaltinime išdėstytų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis.
Taip pat teisėjų kolegija nesilaikė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų, todėl nepagrįstai konstatavo dviejų nusikaltimo sudėties požymių – kaltės ir padarinių (didelės žalos) – nebuvimą I. B. veikoje ir ją išteisino. Kasatoriaus teigimu, darydamas tokias išvadas teismas rėmėsi išimtinai tik tais įrodymais, kurie susiję su dalimi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įrodyta pripažintos veikos aprašymą sudarančių aplinkybių, nekonkretizuodamas veikas sudarančių aplinkybių, visą vertinamų veikų esmę apibūdino vienintele fraze: „I. B. netinkamai atliko automobilio muitinį patikrinimą“, šį netinkamą muitinio tikrinimo atlikimą apibūdindamas tik kaip aplaidumą (neįsitikinant, kad dokumentuose nurodyta prekė – automobilis – buvo pristatyta į muitinio tikrinimo vietą, fiziškai jos neapžiūrint, nekreipiant dėmesio į tai, kad jai buvo pateikta netinkama automobilio vertinimo ataskaita), taip aprašytą veiką sudarančias aplinkybes nepagrįstai susiedamas tik su I. B. neveikimą apibūdinančiomis aplinkybėmis.
Tačiau, pasak kasatoriaus, po šio neveikimo dar sekė pirmosios instancijos nuosprendyje išvardyti konkretūs I. B. veiksmai (veikimas), teismo pripažinti kaip atlikti netiesiogine tyčia, o įrodymų viseto vertinimo rezultatas – kaip atliktas netiesiogine tyčia pripažintas ir I. B. neveikimas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neapsvarstė veikimą sudarančių veiksmų, be to, ir didžiosios dalies neveikimu padarytos veikos, taip bendrame kontekste neįvertindamas tinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui reikšmingos įrodymų visumos, kuri lemia išvadas tiek dėl kaltės formos ir turinio, tiek dėl žalos pobūdžio ir dydžio. Teismas nevertino kaltės kryptingumo kitimo aplinkybių, I. B. darant veiką aiškiai išreikštą seką sudarančiais veiksmais. O tokį būtinumą, pasak kasatoriaus, suponuoja jau vien ta faktinė aplinkybė, kad kiekvieno tam tikrą seką sudarančio veiksmo atlikimas yra susijęs su tam tikromis teisės aktų ir faktinio muitinio tikrinimo rezultatų suvokimo sąlygomis bei aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atskirti, ar muitinis tikrinimas baigėsi aplaidumą, dėmesio nekreipimą į nustatytas pareigas sudarančiais veiksmais, nesant reikalo kaip nors fiksuoti tikrinimo rezultatus, nors ir suvokiant, kad prekių muitinis tikrinimas nebuvo faktiškai atliktas, ar muitinis tikrinimas tokiais veiksmais nepasibaigė, o asmeniui dar buvo nustatyta papildoma pareiga – muitinio tikrinimo metu nustatytus juridinius faktus konstatuoti dokumentuose ir muitinės skaitmeninėse sistemose, o tokios pareigos atlikimą tik imituodama I. B. parodė žinomai tikrovės neatitinkančius faktus. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, nors, pasak kasatoriaus, tai buvo privaloma esant pagrindui vertinti, jog muitinio tikrinimo nutraukimas iki pat nuosprendyje įrodyta pripažintos veikos paskutinio įvardinto veiksmo būtų užkirtęs sąlygas aprašytai žalai kilti, t. y. nėra jokių sąlygų konstatuoti, kad kurie nors įvardyti veiksmai galėtų būti traktuojami kaip privalėję būti atlikti automatiškai, I. B. neturint pasirinkimo galimybės atlikti tokius veiksmus ar jų neatlikti. Kiekvieno muitinio tikrinimo veiksmo reikšmę ir individualų pobūdį apibūdina veikos aprašyme išdėstytų teisės aktų gausa ir konkrečios siauros reguliavimo ribos. Taigi, analizuojant atskirai kiekvieną veiksmą, jo atlikimo pareigos suvokimo kontekste, pasak kasatoriaus, tampa visiškai aišku, kurie veiką sudarantys veiksmai negalėjo būti atlikti netyčine kaltės forma. Tokio vertinimo būtinumą lemia ir iš BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų kylantis įpareigojimas nustatyti, ar veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamo muitinio tikrinimo sampratą atskleidė tik bendriausiomis frazėmis, neišanalizavęs jokių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kokiose konkrečiai ribose teismas vertina I. B. neveikimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais, kuriais remdamasis šis padarė išvadas, kad I. B. atliko veiksmus, pažeidžiančius jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir pripažino, kad ji muitinio tikrinimo įforminimo veiksmus atliko nesant į muitinės postą pristatytos pateiktoje deklaracijoje nurodytos prekės – automobilio. Taigi, pasak kasatoriaus, besąlygiškai įrodyta, kad I. B. suvokė, jog prekė muitiniam tikrinimui nėra pristatyta (nes logiškai kitaip ji ir negalėjo suvokti) ir nėra abejonių, kad šis suvokimas nekito jai atliekant visus tolesnius veiksmus, kuriais buvo įforminamas muitinis tikrinimas. Kasatoriaus teigimu, ši aplinkybė yra esminė, vertinant I. B. psichinį santykį su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir atmetė nuteistosios versiją, kad muitiniam patikrinimui buvo pristatytas kitas automobilis su pakeistu identifikavimo numeriu (VIN), išdėstė neteisingą ir prieštaringą vertinimą, kad ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant jos atliktus veiksmus – netinkamą pareigų atlikimą. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pateiktoje deklaracijoje nurodyta prekė (automobilis) į muitinės postą nebuvo pristatytas ir I. B. jo netikrino, akivaizdu, kad išteisintoji suvokė, jog veiksmus atliko vienareikšmiškai žinotinai pažeisdama kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardytus muitinio tikrinimo veiksmus reglamentuojančius teisės aktus, kuriuose suformuluotas vienintelis teisėto elgesio kiekvienoje situacijoje variantas (toliau – Specialiuosius reikalavimus nustatančius teisės aktus).
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad I. B. priėmė netinkamus dokumentus, tačiau išsamiau neanalizavo netinkamų dokumentų priėmimo sąlygų ir reikšmės, taip atsiribodamas nuo galimybės išsamiai įvertinti konkrečias I. B. veikos priešingumo teisei aplinkybes ir reikšmę, nustatant tiek kaltės turinį, tiek žalos dydį. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas, nesiimdamas išsamiau vertinti juridinės galios neturinčios vertinimo ataskaitos priėmimo ir jos pateikimo muitinei kaip tinkamos, šią aplinkybę nepagrįstai atskyrė nuo kitų tyčios vertinimui reikšmingų aplinkybių ir su jomis susijusių įrodymų visumos, nors ši aplinkybė, kartu su prekės nepristatymo muitiniam tikrinimui faktu ir tuo, kad I. B. tos prekės nepatikrino, tik papildo tyčinės kaltės formos buvimą, tyčios kryptingumą ir žalos dydį nusakančius požymius. Taigi, pasak kasatoriaus, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad I. B., ignoruodama akivaizdžiai jai suvokiamą pareigą tikrinti, ar UAB „PA“ vertinimo ataskaita atitinka muitiniam tikrinimui pateikiamiems dokumentams keliamus reikalavimus, esant įrodytai faktinei aplinkybei, kad kartu su deklaracija jai pateikta juridinės galios neturinti UAB „PA“ deklaruojamo automobilio vertinimo ataskaita, kuri neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų ir tokia vertinimo ataskaita nebuvo pagrindo remtis apskaičiuojant muitą, kitus mokesčius bei rinkliavas, tyčia pažeidė Specialiuosius reikalavimus nustatančių teisės aktų nuostatas.
Pasak kasatoriaus, detaliai išskirstant kiekvieno iš atliktų veiksmų reikšmę pagal veiksmų pobūdį ir jų suvokimo ribas, akivaizdu, kad I. B. muitinio tikrinimo metu kartu su visais kitais tyčios turinį atitinkančiais veiksmais atliko ir veiksmus, sudarančius dokumentų klastojimo ir disponavimo jais sudėtį, sukėlusius teisiškai reikšmingas pasekmes bei pažeidusius valstybės interesus: įrašais atitinkamuose dokumentuose konstatuodama, kad Deklaraciją priėmė tik patikrinusi, jog joje nurodyta prekė ir ją atgabenusi transporto priemonė yra pristatyta muitiniam tikrinimui, kartu su Deklaracija pateikti dokumentai atitinka jiems keliamus reikalavimus, taip pat kad pati asmeniškai atliko visus įrašuose išvardytus veiksmus, faktiškai tikrindama automobilį, skaitydama vertintojo ataskaitą, sulygindama faktiškai matomus automobilio požymius su vertintojo ataskaitoje nurodytais požymiais, patvirtino neva faktiškai matomą požymių sutapimą su nurodytais dokumentuose, nors, priešingai konstatuotiems faktams, žinojo ir suvokė, kad prekė ir transporto priemonė, kuria ji turėjo būti atgabenta, nebuvo pristatyta, jų pristatymu ji neįsitikino, vertinimo ataskaitos tinkamumo netikrino, automobilio taip pat faktiškai netikrino, jokių jo požymių nematė, jų su vertinimo ataskaitoje užfiksuotais požymiais nesulygino ir faktiškai nežinojo jokių aplinkybių, iš kurių būtų galėjusi vertinti konstatuojamą atitikimą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog piktnaudžiavimo veiką I. B. padarė netiesiogine tyčia, nekonstatuodamas, kad vien dokumentų suklastojimas ir panaudojimas jau sudarė pagrindą veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti kaip padarytą tiesiogine tyčia. Tokia išvada, pasak kasatoriaus, negali būti vertinama kaip menkinanti dokumentų suklastojimo reikšmę, vertinant visus veikos aprašymuose išdėstytus padarinius bendrai su žalos padarymu valstybei kitų asmenų veika. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė dokumentų klastojimo pavojingumo vertinti skyrium nuo šia veika nulemtos galimybės kitiems asmenims padaryti žalą valstybei bei I. B. veikos pavojingumo dėl tokios žalos padarymo. Teismas dokumento klastojimo ir panaudojimo pavojingumą įžvelgė tame, kad veika sudarė galimybę kitiems asmenims padaryti žalą valstybei ir tokia žala faktiškai buvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, tai parodo, kad teismas sprendimą priėmė kruopščiai įvertinęs, jog baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai, ir tų pačių tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Nustatytos I. B. psichinio santykio su dokumentų klastojimo ir disponavimo jais požymiais aplinkybės turi tiesioginę įtaką visų veiką sudarančių aplinkybių pavojingumo vertinimui, kurį, pasak kasatoriaus, privalėjo atlikti, tačiau neatliko apeliacinės instancijos teismas. Tokiu pat suvokimo su atliekamais savo veiksmais santykiu I. B. atliko ir prie dokumentų klastojimo bei disponavimo jais nepriskirtus, tačiau piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veikos aprašymą atitinkančius tyčinius veiksmus: Deklaracijoje įrašytus teigiamus patikrinimo rezultatus užfiksavo muitinės skaitmeninėje Rizikos įvertinimo ir kontrolės sistemoje (RIKS), Deklaracijos įforminimo užbaigimą patvirtino muitinės skaitmeninėje sistemoje ASYCUDA, šiais veiksmais konstatuodama, kad pati asmeniškai atliko Deklaracijoje padarytuose įrašuose išvardytus veiksmus faktiškai tikrindama automobilį, skaitydama vertintojo ataskaitą, sulygindama faktiškai matomus automobilio požymius ir identifikavimo duomenis su vertintojo ataskaitoje nurodytais požymiais, patvirtino neva faktiškai matomą požymių sutapimą su nurodytais dokumentuose, nors, priešingai konstatuotam faktui, žinojo ir suvokė, kad automobilio faktiškai netikrino, jokių jo požymių nematė, jų su vertinimo ataskaitoje užfiksuotais požymiais nesulygino ir faktiškai nežinojo jokių aplinkybių, iš kurių būtų galėjusi vertinti konstatuojamą atitikimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-18-976/2015 konstatavo, kad teismai neturėjo nustatyti nusikalstamų veikų padarymo motyvo – BK 228 ir 300 straipsnių dispozicijose veikos padarymo motyvas nėra privalomas šių nusikaltimo sudėčių požymis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal kaltinime pasirinktas įrodinėjimo ribas, taip pat su jomis sutikusio pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos I. B. veikos aprašyme nėra nurodytų nei motyvą ar tikslą, nei susižinojimą su žalos siekiančiais ir žalą padariusiais asmenimis sudarančių aplinkybių. Todėl, pasak kasatoriaus, nebuvo jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčios įrodytumo pripažinti nepagrįstomis, motyvuojant fakultatyviais nusikaltimo požymiais ir netiesiogiai su tokiais požymiais susieto bendrininkavimo požymių reikšme. Atskleisdamas I. B. veikos netiesioginę tyčią sudarančius požymius, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo tokiai tyčiai pripažinti įrodyta pakankamo aiškinimo, kad I. B. psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais ir pavojingais padariniais turi būti vertinamas kaip visiškai įrodytas netgi tuo atveju, kai ji aptariamus veiksmus atliko suprasdama, kad sukuria akivaizdžias muitinio tikrinimo spragas, kurios leidžia kitiems asmenims išvengti mokesčių, net ir neturėdama konkrečiai apibrėžto suvokimo dėl prognozuojamo kitų asmenų konkretaus elgesio, nulėmusio žalą. Kitaip tariant, net ir konkrečiai nežinodama, ar muitinės procedūras inicijavę asmenys sieks padaryti žalą, ar tikrinimui nepateiks prekių su tokiais požymiais, kurie ir nurodyti dokumentuose, I. B. sudarė galimybę tokią žalą padaryti. Kasatoriaus teigimu, netiesioginei tyčiai konstatuoti pakanka I. B. suvokimo, kad žala realiai galėjo atsirasti dėl jos sukurtų akivaizdžių muitinio tikrinimo spragų, leidusių kitiems asmenims savo pasirinkimu padaryti žalą, konstatavimo, susieto su realiais dėl kito asmens veikos kilusiais neigiamais padariniais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai negali būti sumenkinti nei didelio darbo krūvio, nei atidumo stokos argumentais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas selektyviai ir suabsoliutintai išskyrė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-607/2007). Šios aplinkybės, pasak prokuroro, papildomai apibūdina sąlygas, kuriomis I. B. sąmoningai pasirinko savo elgesio variantą po to, kai neatliko pareigos tiesiogiai patikrinti deklaruojamų prekių. Tokį elgesio variantą I. B. pasirinko esant sąlygoms, kuriomis teisės aktų reikalavimai vienareikšmiškai eliminuoja bet kokią galimybę svarstyti, kad šie veiksmai gali būti atlikti pasitikėjimo muitinės procedūrą inicijavusiais asmenimis pagrindu, kurį ji panaudoja manipuliuodama kito automobilio pateikimo tikrinimui versija. Teisės aktuose nenumatyta jokia galimybė veiksmus atlikti pasitikėjimo pagrindu – nustatyta tik imperatyvi pareiga atlikti kiekviename teisės akte nustatytą kiekvieną veiksmą ir teisingai fiksuoti kiekvieną juridinį faktą. Kartu šios aplinkybės aiškiai apibūdina paties muitinio tikrinimo ir teisingų jo rezultatų fiksavimo ypatingą svarbą tuo, kad po I. B. atlikto muitinio tikrinimo faktiškai eliminuojama galimybė vėliau pakartotinai patikrinti prekes ir nustatyti, ar nebuvo išvengta valstybei mokėtinų mokesčių. Šios svarbos I. B. negalėjo nesuvokti, suprasdama, kad išleidimo į laisvą apyvartą atveju, muitinio tikrinimo metu jos atliekami prekių kontrolės veiksmai yra pagrindinė ir vienintelė sistemiškai veikianti priemonė pakankamai užtikrinti esminių muitinės funkcijų įvykdymą mokesčių administravimo srityje.
Pasak kasatoriaus, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, I. B. turėjo didelius ir išskirtinius administracinius įgaliojimus – jos veiklai keliami teisės aktais nustatyti reikalavimai, kuriais iš esmės užtikrinamas valstybės mokesčių surinkimo funkcijos įgyvendinimas, sureguliuotas valstybės mokesčių administravimo sistemos mechanizmas, numatytos kliūtys, neleidžiančios išvengti privalomų mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo į valstybės biudžetą. Pagrindinė Lietuvos Respublikos muitinei valstybės deleguotų funkcijų dalis, susijusi su šių teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimu, aptariamų veikų aprašymuose nurodytų prekių apyvartos kontrole ir tinkamu apmokestinimo užtikrinimu, teko būtent I. B. kaip muitinės valstybės tarnautojai, atlikusiai muitinį tikrinimą prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros metu.
Kasatoriaus nuomone, vertindamas kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl didelės žalos požymio buvimo I. B. veikoje, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prie atsakomybę šalinančių aplinkybių priskyrė tai, kad nėra duomenų, jog dėl I. B. veikos buvo sukeltas rezonansas visuomenėje. Kasatorius pažymi, kad esant šiai aplinkybei galima spręsti dėl žalos masto, tačiau jos nebuvimas negali būti pateiktas kaip argumentas, šalinantis didelės žalos požymį, juo labiau kai didelė žala pirmosios instancijos teismo pripažinta įrodyta net neužsimenant apie rezonanso visuomenėje sukėlimą ir tokio fakto nevertinant, nuosprendyje pateikiant visiškai kitų žalą sudarančių aplinkybių apibendrinimą ir vertinimą.
Kasatoriaus teigimu, konstatuodamas žalos nebuvimo faktą, apeliacinės instancijos teismas visiškai netinkamai ir prieštaringai traktavo įrodyta pripažintos veikos aprašyme išdėstytas didelės žalos padarymo esmines aplinkybes ir motyvus, išdėstytus šio požymio buvimui pagrįsti. Veikos aprašyme konstatuota, kad I. B. didelę žalą valstybei padarė ne tik pažeisdama teisės aktus išvardytais veiksmais ir neveikimu iškraipydama valstybinės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijas ir veiklos pricipus, sulaužydama muitinės tarnautojo priesaiką, diskredituodama muitinės tarnautojo vardą, bet ir savo veiksmais bei neveikimu sudaryta muitinio tikrinimo situacija, dėl kurios automobilį importuojantys asmenys išvengė papildomai priskaičiuotinų mokesčių – 21 126 Lt (6 118 Eur) – eliminavo galimybę teisingai apskaičiuoti ir išieškoti papildomai priskaičiuotus mokesčius į valstybės biudžetą. Būtent ši aplinkybė, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra aptariama kaip pagrindžianti didelę neturinę žalą valstybei.
Didelei turtinei žalai konstatuoti naudojamas ne žalos padarymo tiesioginis pobūdis I. B. veiksmais ar 250 MGL viršijantis žalos dydis, o pats žalos padarymo faktas, kylantis iš I. B. visiškai atmestino požiūrio į žalos padarymo galimybę. Apeliacinės instancijos teismo išdėstyti argumentai apie žalos padarymo I. B. neinkriminavimą ar reikalavimo atlyginti žalą nebuvimą, kasatoriaus teigimu, vertintini kaip niekiniai, nes pats teismas tokius argumentus nurodė tik tam, kad pasisakytų, jog plačiau dėl turtinės žalos nepasisakys, o bet koks išsamesnis žalos atlyginimo aptarimas, išskyrus pakankamai nustatyto ir apeliacinės instancijos teismo neginčijamo fakto, kad tokia žala buvo padaryta, konstatavimo pagal pasirinktas kaltinimo ribas ir veikos aprašymą, nėra reikalingas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad institucijos prestižas nenukentėjo, paneigia aplinkybė, kad I. B. neteisėti veiksmai muitinio tikrinimo metu buvo matomi ir suvokiami asmenų, kurie siekė padaryti žalą valstybei, o tokių veiksmų turinys sukūrė šiems asmenims pagrindą tikėtis realaus prekės patikrinimo išvengimo, tikrovės neatitinkančių muitinio tikrinimo rezultatų įforminimo, t. y. išvengti muitinės kontrolės.
Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kaltės nustatymo
Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009).
Iš nagrinėjamoje byloje I. B. pateikto kaltinimo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad ji, muitinio tikrinimo vietoje atlikdama importuotos prekės – vieno lengvojo automobilio „Volvo XC90“ – muitinį tikrinimą, neapžiūrėjo automobilio, dokumentuose ir kompiuterinėse muitinės tikrinimo sistemose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad šis automobilis daužtas visas, jo vertė – 7 311 Lt (2 117 Eur), nors faktinę automobilio būklę atitinkanti muitinė vertė buvo 79 100 Lt (22 909 Eur).
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje I. B. kaltės turinio neatskleidė, pažymėjo tik tiek, kad netikrindama automobilio ir neteisingai nustatydama jo muitinę vertę I. B. „suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti, savo tyčiniais veiksmais pažeidė teisės aktus ir sudarė galimybę asmenims išvengti mokesčių“.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas veikos aplinkybes, kad ši muitinės inspektorė nepatikrino, ar lengvasis automobilis „Volvo XC90“ buvo transportuotas į prekių tikrinimo vietą, priėmė netinkamus deklaranto pateiktus dokumentus (UAB „PA“ pateiktą automobilio vertinimo ataskaitą), automobilio fiziškai neapžiūrėjo, kompiuterinėje sistemoje atliko neteisingus žymėjimus, kad tranzito procedūra tinkamai užbaigta, ir jais įformino šio automobilio muitinės procedūrą. Teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad nenustatytas joks konkretus muitinės inspektorės tokio elgesio motyvas, nustatė, kad I. B. veikoje galima įžvelgti tik netinkamą tarnybos pareigų atlikimą ir nurodė, kad byloje nustatyta, jog I. B. netinkamai atliko automobilio muitinį patikrinimą, tačiau nėra pakankamai duomenų, kad ji veikė tyčia priešingai tarnybos tikslams, numatydama, kad valstybė dėl to patirs didelę žalą, t. y pasinaudojo savo tarnybine padėtimi kryptingai siekdama tikslų, jog kiti asmenys išvengtų muitinės mokesčių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nepaneigta, jog muitinės inspektorė galėjo veikti dėl savo aplaidumo, t. y. taip veikė dėl didelio darbo krūvio, nepakankamo atidumo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, nerasdama pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje argumentų, kokios konkrečios aplinkybės lėmė I. B. tyčinės kaltės nustatymą, iš esmės pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui dėl I. B. kaltės turinio atskleidimo. Būtent kaltės forma iš esmės ir skiria piktnaudžiavimą nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007). Šioje byloje iškelta versija, kad I. B. netinkamai atliko tarnybines pareigas, byloje nustatytus automobilio muitinio patikrinimo pažeidimus padarė veikdama neatsargiai, aplaidžiai ir nerūpestingai dėl didelio darbo krūvio muitinėje, šioje byloje liko nepaneigta.
Prokuroras kaltinamajame akte ir bylą nagrinėjant teismuose nepateikė duomenų, bent netiesiogiai patvirtinančių, kad muitinės inspektorė I. B. būtų suinteresuota užfiksuoti muitinio tikrinimo dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis, kad veiktų paprašyta konkrečių asmenų. Šioje byloje nustatytų I. B. veiksmų kaltinimas nesiejo su duomenimis, atspindinčiais sistemingą šios muitinės inspektorės neteisingai atliekamą importuojamų iš JAV automobilių muitinį tikrinimą. Byla susieta tik su vienu faktu dėl vieno automobilio netinkamo muitinio patikrinimo, neteisingo jo muitinio apmokestinimodokumentuose ir kitose sistemose I. B. užfiksuojant neatitinkančius tikrovės duomenis. Netgi bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu prokuroro pateiktame į bylą 2013 m. birželio 19 d. Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo nubaustas automobilio „Volvo XC90“ kontrabandą padaręs G. J., pažymėta, kad šis asmuo „nenustatytomis aplinkybėmis pasiekė, kad muitinį tikrinimą atliekanti Kauno teritorinės muitinės „C“ krovinių posto muitinio tikrinimo vietos vyresnioji inspektorė I. B. muitinės procedūrą įformintų nepateikusi deklaruojamos prekės ir jos nepatikrinusi“.
Kasaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, jog automobilio „Volvo XC90“ muitinis įvertinimas atliktas nepristačius į muitinę paties automobilio rodo I. B. tyčią, šiuo atveju yra nepakankama tokiai išvadai. Kiti prokuroro painiai ir sudėtingai argumentuojami apeliacinės instancijos išteisinamojo nuosprendžio trūkumai, kad šiame nuosprendyje detaliai neaptarta muitinio tikrinimo samprata, neatskleista, kaip kiekviename muitinio apmokestinimo etape buvo suvokiamos muitinės inspektorės pareigos, koks buvo jos padarytų I. B. veiksmų valios turinys atliekant kiekvieną automobilio muitinio tikrinimo bei jo įforminimo techninį veiksmą; nesvarstyta muitinės inspektorės veiksmų seka tuo aspektu „ar nėra takoskyros, kuri įpareigotų kažkuriuos minėtą seką sudarančius veiksmus laikyti atliktais tyčia“, nelaikytini išteisinamojo nuosprendžio turinio trūkumais. Toks prokuroro siūlomas išorinių nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių įvertinimo būdas neaiškus ir neparemtas teismų praktika analogiškose bylose, kuriose padarytos išvados dėl muitinės pareigūnų kaltės piktnaudžiaujant tarnyba.
Prokuroras nepagrįstai nurodo, kad tyčios nustatymui šiuo atveju svarbu ir tai, kad I. B. atlikdama automobilio muitinio patikrinimo veiksmus tuo pačiu realizavo ir tyčinės veikos – dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais sudėtį. Tačiau baudžiamasis procesas dėl I. B. kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kuris suėjo dar 2013 m. kovo 20 d., t. y. vos praėjus mėnesiui, kai prokuroras atidavė bylą nagrinėti teismui. Nutraukus bylą šiuo pagrindu, kaltės, kaltumo ir nusikaltimo sudėties nustatymo klausimai teismo nebuvo išspręsti.
Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicijoje veikos padarymo motyvas ir tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai nereikšmingi. Taigi BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti įvairūs, tačiau kaltininko interesų, motyvų analizė, išsiaiškinimas, ar iš tikrųjų kaltininko veikloje ar jos epizode dominavo ne viešas, bet asmeninis, savanaudiškas ar kitoks interesas, svarbus teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, jo psichinio santykio su veika atskleidimui. Iš tiesų, nerealios, negyvenimiškos ir neįtinamos tokios situacijos, kai be jokios priežasties vieną dieną valstybės tarnautojas nutaria pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi pradėti veikti priešingais tarnybai interesais.
Dėl kitų prokuroro kasacinio skundo argumentų kolegija pastebi, kad didelės žalos padarymo klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo paviršutiniškai ir teisingai prokuroro kasaciniame skunde pastebėta, jog naujame išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti neišsamūs motyvai dėl šio BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarinių nustatymo. Taikant BK 228 straipsnį didelė žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kitokia neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir muitinė. Taigi šio teismo nepagrįstai buvo paliktos nuošalyje šiam požymiui nustatyti reikšmingos aplinkybės, kad I. B. ignoravo savo tiesiogines pareigas, veikė taip, jog buvo sudarytos sąlygos – 21 126 Lt (6 118 Eur) dydžio importui ir PVM mokesčiams išvengti, t. y. kitų asmenų nesąžiningai veiklai, kartu sumenkintas Lietuvos Respublikos muitinės autoritetas, diskredituotas muitinės tarnautojo vardas. Tačiau, neįrodžius šios muitinės inspektorės tyčinės kaltės piktnaudžiaujant tarnyba, BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, didelės žalos požymio nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo svarstymas netenka teisinės reikšmės.
Minėta, kad tyčia padaryti I. B. veiksmai neįrodyti, o faktinė padėtis byloje tokia, kad dėl netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dėl nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis suėjusi 2013 m. kovo 20 d., t. y. prokurorui suteikus vos mėnesį teismui apsvarstyti, ar galimas toks kaltinimas. Apeliaciniame skunde esant prašymui priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokurorui neprašant, o apeliacinės instancijos teismui apie tokią galimybę nepranešus bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, šiame teisme pagalKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintas BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatas (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852), negalėjo būti svarstomas I. B. nustatytos veikos kvalifikavimo pakeitimas pagal BK 229 straipsnį. Tačiau toks svarstymas vyko ir baigėsi naujo išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, taigi nuteistosios procesinių teisių iš esmės nesuvaržė. Esant tokiai padėčiai, kasaciniu skundu neprašant keisti veikos kvalifikavimo, nėra teisinio pagrindo naikinti išteisinamąjį nuosprendį ir kartu išspręsti veikos kvalifikavimo pakeitimo bei bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai klausimą.
Taigi darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo BK 2 straipsnio 3 dalies taikymo, ar kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kitų BPK nuostatų pažeidimo, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aurelijus Gutauskas
Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas