BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-455-648/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01167-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2.
1.1.9.6.
1.2.23.1.
1.2.23.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,
nuteistajam D. J.,
gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišoskasacinį skundą D. J. baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 80 parų arešto bausmė, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta 50 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir D. J. paskirta 90 parų arešto bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš D. J. konfiskuota 80 Lt (23 Eur).
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendis pakeistas – vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti D. J. priklausantys 80 Lt (23 Eur) valstybės naudai.
Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių, skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
- J. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 1 d. Vilniuje, Vokiečių g. esančio klubo „Kablys“ kieme, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens už 200 Lt (57,92 Eur) nusipirko 5,803 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių. 2013 m. lapkričio 1 d. bute Nr. 507, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini) jis 0,5305 g pirktos narkotinės medžiagos už 40 Lt (11,50 Eur) pardavė A. M., 1,0066 g šios medžiagos 2013 m. lapkričio 3 d., apie 14.30 val., tame pačiame name už 40 Lt (11,50 Eur) pardavė A. B., o likusius 4,2659 g pirktos medžiagos laikė, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nurodytame bute iki 2013 m. lapkričio 3 d., kai apie 16 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kratos metu radusių ir paėmusių šią medžiagą.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį: D. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą trejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Iš D. J. konfiskuoti 387,30 Lt (112 Eur), kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Prokuroras skunde teigia, kad buvo netinkamai taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, nes šios normos taikymui nėra pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir iš esmės neargumentavo, kodėl, jo nuomone, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo – paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas rėmėsi visiškai įprastomis aplinkybėmis ir neargumentavo, kodėl tokių aplinkybių egzistavimas savaime reiškia, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Bausmės skyrimo klausimas buvo nenagrinėtas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teismas vadovavosi teisės doktrina, tačiau ją analizavo itin abstrakčiai, nurodydamas, jog už nusikalstamą veiką teismo nuosprendžiu skiriama bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės skyrimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, nors ir nurodė teisingą teisės teoriją dėl šios normos taikymo, tačiau nevertino, ar ši teisės norma pirmosios instancijos teismo buvo taikyta teisingai. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė jokių su D. J. ir jo nusikalstama veika susijusių aplinkybių, o tik konstatavo pritarimą pirmosios instancijos teismui. Toks argumentavimas, pasak prokuroro, neatitinka BPK 332 straipsnio reikalavimų, nes teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės laikytinos išimtinėmis, dėl kurių bausmės skyrimas, numatytas sankcijoje, prieštarautų teisingumo principui.
Tai, kad įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio sankcijoje nustatė vienintelę bausmės rūšį laisvės atėmimą, suponuoja, jog šis nusikaltimas yra pakankamai pavojingas, pagal sankcijos ribas tai sunkus nusikaltimas, taigi teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį ir nukrypdami nuo įstatymų leidėjo nustatyto bausmės dydžio, o ypač rūšies, turi nustatyti ir remtis tik tokiomis aplinkybėmis, kurios būtų tokio išskirtinio pobūdžio, kad egzistuojant joms laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų ir pažeistų teisingumo principą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės turi būti ypatingos, išimtinės, kurioms esant sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas būtų pripažįstamas akivaizdžiai prieštaraujančiu teisingumo principui. Gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nesuponuoja išvados, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes būtent straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2012). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl paskirtina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015). Taip pat prokuroras kaip pavyzdį pateikią kasacinę nutartį Nr. 2K-7-54-677/2015, kurioje buvo nustatyta, kad kaltininkas jauno amžiaus, neteistas, turi nuolatinį darbą, gyvena su drauge, bando kurti šeimą, tačiau teismas nekonstatavo, kad byloje yra aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Tai, kad nuteistasis D. J. pripažino kaltę, yra jauno amžiaus, turi darbą, yra svarbios aplinkybės bausmės skyrimui, tačiau jos nėra išimtinės ar ypatingos, būtent todėl prokuroras prašė paskirti minimalią, esančią arti žemutinės straipsnio sankcijoje numatytos ribos, bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams ir vienam mėnesiui.
Prokuroras nesutinka, kad grindžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, turėtų būti vertinama aplinkybė, jog narkotinių medžiagų kiekis tik nežymiai viršijo nedidelio kiekio ribą. Net ir esant nedideliam kiekiui, tačiau turint tikslą jas platinti, veika yra laikoma itin pavojingu nusikaltimu, būtent dėl tikslo. Taip pat prokuroras pažymi, jog teismo argumentas, kad turėtos medžiagos yra nelabai pavojingos žmogaus organizmui, kai kuriose valstybėse net legalios, yra negalimas. Pagal Lietuvos teisės aktus kanapės priskirtos I sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios uždraustos vartoti net ir sveikatos priežiūros tikslams. Vien tai patvirtina jų pavojingumą. Tik tai, kad šios medžiagos yra legalios kitose valstybėse, nesudaro pagrindo teigti, kad jos yra mažiau pavojingos tol, kol Lietuvos Respublikoje jos yra ne tik priskirtos prie uždraustų, bet ir draudžiamos bet kokiam, net ir su sveikatos priežiūros tikslais, susijusiam naudojimui. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ne išimtiniais atvejais, yra formuojamos nebaudžiamumo tendencijos, D. J. jau yra teistas už tokios pačios rūšies nusikalstamą veiką (BK 259 straipsnio 1 dalis), dabar padarė dar vieną analogišką ir kitą sunkesnę veiką. Taigi asmeniui, anksčiau jau teistam, taikant išimtinę normą, leidžiama išvengti sankcijoje numatytos bausmės, jo sąmonėje formuojasi lengvo baudžiamosios atsakomybės išvengimo modelis, o tai prieštarauja bausmės tikslams, specialiai ir bendrajai prevencijai. Teismai byloje neskyrė pakankamai dėmesio bausmės paskirčiai, todėl nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo. Be to, prokuroro manymu, teismai visų pirma turėjo svarstyti BK 62 straipsnio taikymo galimybes, tačiau to nepadarė.
Taip pat skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau realiai nuosprendis pakeistas nebuvo. Teismas rėmėsi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taip pat 328 straipsnio 4 punktu, rezoliucinėje dalyje sprendė pakeisti nuosprendį dėl BK 72 straipsnio taikymo, tačiau faktiškai nuosprendis liko nepakeistas, nes buvo nuspręsta konfiskuoti 80 Lt (23 Eur), nors prokuroras skunde prašė konfiskuoti 387,30 Lt (112 Eur). Teismas iš pradžių nurodė, kad šis prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas, vėliau nutartyje nurodė, kad iš nuteistojo konfiskuoja tik 80 Lt (23 Eur), taigi faktiškai paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konfiskuotą sumą.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasaciniame skunde prokuroras ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą D. J., pateikia argumentus, kodėl jam turėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė.
Nuteistajam D. J. pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė 80 parų arešto bausmę. Apeliacinės instancijos teismas tokiam sprendimui pritarė. Teismai nagrinėjamoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindė nedideliu veikos ir asmenybės pavojingumu, t. y. teismai akcentavo, kad padaryta veika nepasižymi didesniu mastu, nuteistasis yra jauno amžiaus, dirba, apibūdinamas teigiamai. Taigi atsižvelgus į bylos aplinkybių, svarbių bausmės individualizavimui, visumą, teismai sprendė, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į narkotinės medžiagos platinimo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę. Pažymėtina, kad įsigydamas narkotines medžiagas D. J. neturėjo tikslo jų platinti, jas įsigijo sau vartoti, o platinimas pasireiškė tuo, kad A. M., savo iniciatyva pasiėmęs dalį narkotinių medžiagų, vėliau padėjo už jas pinigus, o kitam asmeniui dalis medžiagų buvo parduota. Nuteistasis D. J., įgydamas narkotines medžiagas sau, neturėjo išankstinio tikslo užsiimti jų platinimu, byloje nėra konstatuota, kad jis būtų vertęsis sistemingu narkotinių medžiagų pardavinėjimu ar turėjęs tokį tikslą ateityje, taigi pagal esamus bylos duomenis spręstina, kad platinimo atvejis buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, o tai svarbi aplinkybė vertinant asmenybės ir pačios veikos pavojingumą.
Nors prokuroras skunde akcentuoja, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos, nes nenurodė nė vienos išimtinės aplinkybės, kuri būtų pagrindas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje, nepaneigiant reikalavimo dėl išimtinės aplinkybės konstatavimo skiriant švelnesnę bausmę, yra bylų, kuriose sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą narkotinių medžiagų platinimo atvejais (BK 260 straipsnio 1 dalis) teismai, įvertinę veikos ir asmenybės mažesnį pavojingumą liudijančių aplinkybių visumą, taiko BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiria švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, net ir neišskyrę vienos ar kelių išimtinių aplinkybių atskirai, bet įvertinę aplinkybių, svarbių bausmės skyrimui, visumą, kuri leidžia daryti išvadą apie tai, kad laisvės atėmimo bausmė konkrečioje situacijoje prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267-788/2015). Be to, nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. J., parinko laisvės atėmimo bausmei artimą bausmės rūšį – areštą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad D. J. bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, jos rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį pagal BK 41 straipsnio 2 dalį, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai neteisingai vertino padarytos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę ir kad bausmės tikslai D. J. gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, teismai, taikydami nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl prokuroro skundas atmestinas.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Prokuroras skunde nurodo, kadapeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nuspręsta pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl BK 72 straipsnio taikymo, tačiau faktiškai nuosprendis liko nepakeistas, nes buvo nuspręstą konfiskuoti tuos pačius 80 Lt (23 Eur), nors prokuroras skunde prašė konfiskuoti 387,30 Lt (112 Eur). Prokuroras skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai surašė nutartį, dėl ko yra padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Taigi nors prokuroras kelia klausimą dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, tačiau prašydamas konfiskuoti visą (t. y. 387,30 Lt (112 Eur) pinigų sumą, iš esmės kelia ir BK 72 straipsnio taikymo klausimą. Taigi kolegijos nuomone, pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindas svarstyti apeliacinės instancijos teismo taikyto baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio – pagrįstumo klausimą.
Prokuroro pastabos dėl prieštaringo nuosprendžio turinio yra teisingos. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas iš tiesų nurodė, jog pritaria prokuroro reikalavimui dėl 387,30 Lt (112 Eur) konfiskavimo, tačiau vėliau nutartyje išdėstė motyvus, kuriais iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl 80 Lt (23 Eur) konfiskavimo, patvirtino, kad byloje nustatyta, jog už narkotinių medžiagų pardavimą D. J. gavo 80 Lt (23 Eur), kitokių faktinių aplinkybių dėl to nenustatė. Tam kad būtų konfiskuoti visi prokuroro reikalaujami pinigai, teismai turėjo nustatyti, kad visi šie pinigai (387,30 Lt (112 Eur) gauti iš nusikalstamos veikos, kaip jos rezultatas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad likusi pinigų dalis rasta pas D. J. namuose būtų buvusi gauta iš nusikalstamų veikų, už kurias jis teisiamas, todėl nėra ir teisinio pagrindo visų pinigų, rastų pas D. J. namuose, konfiskavimui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje konfiskuoti 80 Lt (23 Eur) yra teisingas, atitinka įstatymo reikalavimus (BK 72 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje konfiskavimo pagrindu buvo nurodytas negaliojantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas, nes tokia įstatymo redakcija galiojo iki 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo pakeitimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismui keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo nebuvo teisinio pagrindo, tą padarydamas apeliacinės instancijos teismas byloje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina šią jos dalį naikinant.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendis ir konfiskuoti D. J. priklausantys 80 Lt (23 Eur) valstybės naudai.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis