Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusį asmenį pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

 

Baudžiamoji byla Nr. 2K-419-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00931-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1;

1.1.8.1.2;

2.3.2.1.3.4;

2.3.6.3.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. (J. B.) ir jo gynėjo advokato Algirdo Cegelio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį trejiems metams.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, kuria nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir M. O. (M. O.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

             

n u s t a t ė :

 

  1. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 20 d., apie 19.00 val., Vilniuje, prie Savanorių pr. 1 namo, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. M., pagrobė jo turtą.
  2. B., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, būdamas iš anksto susitaręs su M. O. ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, 2012 m. liepos 20 d., apie 19.00 val., Vilniuje, prie Savanorių pr. 1 namo, įsėdo į asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, sustabdytą nukentėjusiojo A. M. vairuojamą taksi automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nukentėjusiajam A. M. nuvažiavus jam nurodytu adresu ir sustojus prie Gurelių g. 17 namo, J. B., sėdėdamas taksi automobilio „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gale, rankomis sugriebė nukentėjusiojo kaklą ir pradėjo jį smaugti, taip atimdamas galimybę šiam priešintis, M. O., išlipęs iš automobilio, atsistojo prie vairuotojo durelių iš lauko pusės, o asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, liko sėdėti priekinėje automobilio keleivio vietoje, taip psichologiškai įbaugindami nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam A. M., neužgesinus automobilio variklio ir palikus automobilio užvedimo spynelėje užvedimo raktą, ištrūkus iš automobilio ir pabėgus, J. B. atsisėdo prie neužgesinto automobilio vairo ir, įsėdus į automobilį M. O., išvažiavo ir taip pagrobė nukentėjusiojo A. M. automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini)) su jame buvusiu mobiliojo ryšio telefonu „Nokia“, automagnetola JVC, radijo stotimi, nenustatytu kiekiu litų bei padarė nukentėjusiajam turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. B. ir jo gynėjas advokatas A. Cegelis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir skirti J. B. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatoriai, išdėstę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, nuteistojo J. B. parodymus, nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat nebuvo užtikrintas nukentėjusiojo dalyvavimas ir apklausa pirmosios instancijos teisme, taip atimant galimybę nuteistajam J. B. ginčyti jo parodymus. Be to, kasatorių nuomone, teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nepagrįstai M. V. baudžiamąją bylą išskyrė į kitą baudžiamąją bylą.

Kasatoriai skunde teigia, kad kaltinimas bendrininkavimu nėra įrodytas, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad visi trys kaltinamieji, susėdę į taksi automobilį, savo veiksmų neaptarinėjo, nederino, kažkuris iš jų nurodė vairuotojui maršrutą.

Kasatoriai taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, parinkdami J. B. bausmės rūšį, nepagrįstai neįvertino to, kad jis yra rimtai apsisprendęs pakeisti savo gyvenimo būdą, turi tikslą iš naujo sukurti šeimą, pradėti normalų gyvenimą, yra įstojęs į darbo biržą ir intensyviai ieškosi darbo, per visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Kasatorių nuomone, bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, padėtų J. B. pakeisti gyvenimo būdą ir tapti padoriu piliečiu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. B. ir jo gynėjo advokato A. Cegelio kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisiamajame posėdyje balsu perskaitė nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pasak prokurorės, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuosekliai, logiškai išdėstė įvykio aplinkybes. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis buvo apklaustas, nuteistiesiems ir jų gynėjams buvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje ir užduoti jam klausimus.

Prokurorė, nesutikdama su kasatorių argumentu, kad privalėjo atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus surastas M. V., ir, tik jį suradus, užbaigti bylos nagrinėjimą, teigia, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog M. V., pakeitus jam kardomąją priemonę į švelnesnę, neatvyko į teismo posėdžius, jo buvimo vieta tapo nežinoma, todėl buvo paskelbta jo paieška; jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir byla jam išskirta į atskirą baudžiamąją bylą. Pasak prokurorės, teismas, priimdamas tokį procesinį sprendimą, atsižvelgė į pareikštų kaltinimų ribas, taip pat į tai, kad teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamieji J. B., M. O., ir padarė pagrįstą išvadą, kad bylos išskyrimas M. V. nepakenks teisminio įrodymų tyrimo išsamumui bei užtikrins greitesnį bylos išnagrinėjimą dėl kitų kaltinamųjų.

Prokurorė, nesutikdama su kasatorių argumentais dėl bendrininkavimo konstatavimo, teigia, kad, priešingai nei nurodo kasatoriai, byloje nustatyta, jog visi nuteistieji veikė bendrai – iš pradžių veikė nukentėjusįjį bauginančiai: nurodė jam važiuoti tamsiu paros metu per mišką, šiam nesutikus, kai J. B. ėmė smaugti nukentėjusįjį, M. O. sudarė kliūtį iš lauko pastarajam išlipti iš automobilio, kitas asmuo liko automobilyje. Taigi, pasak prokurorės, visi bendri veiksmai sudarė nukentėjusiajam bauginamą situaciją, dėl kurios šis pabėgo iš automobilio.

Prokurorė, nesutikdama su kasatorių prašymu dėl su laisvės atėmimu nesusijusiosios bausmės skyrimu J. B., atkreipia dėmesį į tai, kad švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę galima skirti tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nėra nurodytuose BK straipsniuose reikalaujamų sąlygų. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. B. bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnyje nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui ir nuosprendyje nurodė išsamius bausmės rūšies parinkimo bei parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Kartu prokurorė pažymi, kad J. B. tiesiogine tyčia padarė apysunkį nusikaltimą, anksčiau buvo baustas administracine tvarka, teistas, taip pat ir už tyčinius savanaudiškus nusikaltimus nuosavybei, iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, naują veiką padarė neišnykus teistumui. Dėl to, prokurorės nuomone, nuteistajam J. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka ir jo asmenybę, ir nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nėra aiškiai per griežta.

 

Nuteistojo J. B. ir jo gynėjo advokato A. Cegelio kasacinis skundas atmestinas.

 

              Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 254 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

 

Kasatoriai teigia, kad teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nepagrįstai M. V. baudžiamąją bylą išskyrė į kitą baudžiamąją bylą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, kai byloje yra keli kaltinamieji, teismas baudžiamąją bylą gali išskirti dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėti dėl kitų kaltinamųjų (BPK 254 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos išskyrimas yra teismo prerogatyva. Pažymėtina, kad teismas gali priimti sprendimą išskirti baudžiamąją bylą į kelias tik tais atvejais, jei tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas baudžiamąsias bylas (BPK 234 straipsnio 2 dalis) ir jeigu tai neturi įtakos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo išsamumui bei nešališkumui: jeigu atskiras nagrinėjimas kenkia nagrinėjimo teisme išsamumui, visos bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas (BPK 254 straipsnio 2 dalis).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad M. V., 2013 m. balandžio 8 d. pakeitus jam kardomąją priemonę suėmimą į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 18 d. šaukiamas į pirmosios instancijos teisiamuosius posėdžius neatvyko, teismui savo neatvykimo priežasčių nepranešė ir dokumentų dėl nedalyvavimo teisiamuosiuose posėdžiuose dėl pateisinamų priežasčių nepateikė, naujo adreso teismui nepranešė; policijos pareigūnams jo atvesdinti taip pat nepavyko. Dėl to jo buvimo vieta buvo pripažinta nežinoma ir, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi paskyrus jam kardomąją priemonę suėmimą, buvo paskelbta jo paieška. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat į kaltinamiesiems pareikštus kaltinimus bei jų ribas, į tai, kad teisiamajame posėdyje jau apklausti nuteistieji J. B. bei M. O., kad kaltinamasis J. V. turėjo teisę jiems užduoti klausimus, motyvuotai nurodė, kad „bylos išskyrimas kaltinamajam M. V. nepakenks teisminio tyrimo išsamumui bei užtikrins greitesnį bylos išnagrinėjimą dėl kitų kaltinamųjų“, ir pagrįstai nutarė išskirti baudžiamąją bylą dėl kaltinamojo M. V. į kitą baudžiamąją bylą ją atidedant iki bus surastas šis kaltininkas. Kartu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtinta teismo pareiga per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti sprendimą (BPK 1, 2 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis, 240 straipsnis).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išskirdamas baudžiamąją bylą, į kelias BPK 254 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Kartu nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistajam J. B. buvo suvaržyta galimybė ginčyti M. V. parodymus, nes pirmosios instancijos teisme jis iš viso nebuvo apklaustas, teismas jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, apkaltinamajame nuosprendyje neanalizavo ir nevertino.

 

              Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi

 

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat neužtikrino nukentėjusiojo dalyvavimo ir apklausos pirmosios instancijos teisme, taip atimdamas galimybę nuteistajam J. B. ginčyti jo parodymus.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2009,               2K-179/2010, 2K-451/2013). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas galimybes į teisiamąjį posėdį iškviesti nukentėjusįjį, tačiau taip ir nepavykus to padaryti, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, 2014 m. vasario 4 d. teisiamajame posėdyje balsu perskaitė nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiais parodymais grindė nuosprendį. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir nuteistasis J. B. bei jo gynėjas, apklausė nukentėjusįjį A. M., o šis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas sudarė galimybę nuteistajam J. B. bei jo gynėjui užduoti klausimus nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo šio teismo posėdyje duotus parodymus išdėstė nutartyje ir juos analizavo tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Taigi apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.

 

              Dėl kasatorių argumentų dėl BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

 

Kasatoriai teigia, kad kaltinimas bendrininkavimu nėra įrodytas, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad visi trys kaltinamieji, susėdę į taksi automobilį, savo veiksmų neaptarinėjo, nederino, kažkuris iš jų nurodė vairuotojui maršrutą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir pan. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai, išsamiai, nešališkai ir visapusiškai ištyrę byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, jog nuteistieji J. B., M. O. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į kitą baudžiamąją bylą, liepė nukentėjusiajam juos vežti tai vienu, tai kitu adresu, taip pat tamsiu paros metu važiuoti per mišką, o šiam nesutikus, J. B. ėmė smaugti nukentėjusįjį, M. O., išlipęs iš automobilio, atsistojo prie vairuotojo durelių iš lauko pusės ir taip sudarė nukentėjusiajam kliūtį išlipti iš automobilio, asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, liko sėdėti priekinėje automobilio keleivio vietoje. Vadinasi, nuteistieji J. B., M. O. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į kitą baudžiamąją bylą, savo bendrais veiksmais įbaugino nukentėjusįjį ir jis, išsigandęs pabėgo iš savo vairuojamo taksi automobilio, kuriuo nuteistieji J. B., M. O. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į kitą baudžiamąją bylą, iš įvykio vietos visi kartu išvažiavo. Taigi teismai motyvuotai pripažino, kad J. B. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

 

              Dėl kasatorių argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

 

Kasatoriai, prašydami nuteistajam J. B. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, parinkdami J. B. bausmės rūšį, nepagrįstai neįvertino to, kad jis yra rimtai apsisprendęs pakeisti savo gyvenimo būdą, turi tikslą iš naujo sukurti šeimą, pradėti normalų gyvenimą, yra įstojęs į darbo biržą ir intensyviai ieškosi darbo, per visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Taigi, nors kasatoriai skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės jie teigia, kad teismai nepagrįstai nuteistajam J. B. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismų praktikoje šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusį asmenį pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                                   Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014). Tuo tarpu J. B. baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje į kaltininko asmenybę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014). Dėl to nuteistojo rimtas apsisprendimas pakeisti gyvenimo būdą, tikslas sukurti šeimą ir kiti ketinimai pradėti normalų gyvenimą, taip pat tai, kad jis yra įstojęs į darbo biržą ir intensyviai ieškosi darbo, kad per visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką dirbo įvairius atsitiktinius darbus, negali būti laikoma tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam J. B. už jo padarytą BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyčinį apysunkį nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nuteistajam J. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skirdamas laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo J. B. ir jo gynėjo advokato Algirdo Cegelio kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Jonas Prapiestis

 

Komentarai